Lupus

[...] Šis lapas ganėtinai ilgą laiką buvo tuščias. Bėgo laikas, o buvo tik pavadinimas - klausimas kurio taip ir nesugebėjau atsakyti. Iki dabar. Taip ir turėjo būti, šio teksto idėjoms reikėjo laiko susiformuoti. Kaip žaismingai viskas susidėliojo. Šypsausi – koks buvau tada, tą akimirką kai rašiau šiuos žodžius(?) Turbūt – nusivylęs gyvenimo vertybėmis, kritikavau jų tikrumą ir aklai nenorėjau jomis patikėti. Man buvo drąsiau jas ignoruoti ir menkinti nei jomis tikėti ir ypač su jomis susidurti. Juokinga kaip greitai gyvenimas ir požiūriai gali apsiversti aukštyn kojom, kiek nedaug reikia, kad viskas taip drastiškai pasikeistų. Viena atsitiktinė akimirka. Kuri dėl tūkstančio priežasčių galėjo neįvykti. Vienas žvilgsnis išsirutuliojęs į sapną kuris supurtė mano įsitikinimų pamatus. Klausimas ar mano įsitikinimai buvo tokie silpni ir klaidingi, ar šie jausmai tokie stiprūs ir viską diktuojantys savo valia.      Dabar prisimenu, šie du žodžiai tą akimirką mano galvoje skambėjo su tokia skaudžia panieka. Aš ketinau juos išplūsti ir sumenkinti. Visada lengviau būti cinišku kankiniu. Kentėjau ir dramatizavau, o pamokantis likimas leido man pasapnuoti atsimerkus. Aš negalėjau patikėti, kad visa tai yra tikra, kad toks scenarijus gali egzistuoti ne tik mano išdavikiškose svajonėse. Į tavo atsidavimą ir neabejingumą visą laiką žiūrėjau skeptiškai. Dalyvavau tame, bet tarsi visada laikiau ranka praviras duris, kad iškarto galėčiau pasprukti supratęs, kad visa tai kvepia netikrumu ir gręsiančiu nusivylimu – savim, nes dėl visko kas įvyko, dėl viso sukelto skausmo praeityje laikau kaltu save, savo nemokšiškumą ir silpnumą. Dėję dėl šio savisaugos instinkto aš negalėjau atsiduoti tam paprastam neabejingam artumui, negalėjau ten būti visas ir tiesiog nuoširdžiai džiaugtis tomis nuostabiomis gyvenimo dovanomis ir laiku kartu su tavimi.      Dabar tai palieka mane, gyvenimas vėl pasisuka kita vaga ir mūsų keliai nebesikerta. Atrodo lyg likimas taip sužaidė tyčia. Leido man suprasti, kad tokie jausmai gali egzistuoti. Tikri, tobuli jausmai kuriais negalėjau patikėti. Nespėjau. man tai per daug svetima, man reikėjo daugiau laiko, kad patikėčiau ir išmokčiau į juos atsakyti tuo pačiu. Man reikėjo laiko kurio neturiu. Likimas pamosikavo man jais prieš nosį ir pabėgo atgal į nežinomybę. Tačiau aš daug ko išmokau. Tu mane visko išmokei ir parodei gyvenimo ir šių jausmų grožį. Aš noriu mylėti tave. 2013 05 01

Didžiai stulbinantis dalykas, tikrai, kai visas savo problemas suverti dievui, išsigimusiam pasauliui ir kitų prigimtiniam idiotizmui pasidaro žymiai lengviau. Dabar galvoju, štai kaip jie išvengia tos liūdesio bedugnės. Štai kaip jie apsisaugo nuo susinaikinimo. Jie paprasčiausiai kaltina kitus, visus kitus tik ne save, dėl klaidų, blogų sprendimų ir savo gyvenimo aplinkybių kurios nuvedė juos į nelemtą neviltį. Dabar žinau pagrindines savo kančios priežastis – aš buvau per geras šiai padermei. Buvau per daug geras jiems ir per daug kritiškas sau. Aš kroviau ir kroviau akmenis ant savosios krūtinės, vis galvodamas, kad čia mano kaltė, kad taip atsitiko, nes aš buvau nepakankamai geras. Čia toji, šviesioji gyvenimo ideologija, matyti kituose tik gerąsias jų puses, duoti gera ir gauti gera, visiškai nesuveikė, priešingai, ji tapo, net nuodinga. Budizmas, ar kokios jo drumzlės veiksmingos tik nusiskutus plikai galvą ir užsidarius nuo visų ir visko.  Nardyk transcendencijoj tada kiek nori užmiršdamas visas purvino ir prakaituoto pasaulio subtilybes.  O būna taip, kad net ir intelektualiausias ateistas galų gale aklai atsisuka į dievą. Atsisuka tada, kai visa kita kuo galima tikėti nebeduoda atgaivos jo kančioms, kai visi pastatyti keliai galų gale nuveda niekur. Tada liekavienintelis – dievas, tyliai pasėdėti ir pamaldauti, kad viskas būtų „gerai“, nes tu bijai daugiau ką nors galvoti, nes tu nebetiki tuo ką galvoji, nes per daug kartų tavo sugalvoti dalykai- problemų sprendimo būdai buvo neteisūs. Galų gale pradedi abejoti ir pačia realybe. Kur daugiau eiti tada, jei ne pas dievą. Ir eini, tačiau bažnyčios durys užrakintos, šypteli – štai XXI amžius, kai net ir dievas pagaliau išsikovojo sau padoresnes darbo valandas... Ir aš kartu su benamiu – bedarbiu Jėzumi, nuleidę galvas, lietuje, išeiname. Pradėjau klausinėti savęs už ką man. Ar tai dievo siųstos pamokos, kad kažko išmokčiau, ar tiesiog beprotiško likimo loterija bedieviškame žaidime. Ar turėčiau mylėti dievą už tai, kad jis man siunčia šitas kančias su potekste - po velnių ne, aš to nenusipelniau ir nenoriu tokios pamokos ir tikrai nebūsiu už ją dėkingas. Kodėl tai turėtų būti teisinga? Sako mes dievo kūriniai, o gal Kūrėjas kaip rašytojas, rašo mūsų gyvenimus. Vedžioja mus – veikėjus kančių keliais, sukuria mus tikinčius pagaliau ateinančia laime, sukuria įvykius grindžiančius ją, bet vis tiek galų gale kažko pritrūksta, vis tiek kažkas atsitinka blogo, kas neleidžia mums būti laimingiems,

 Nes istorijai reikia pakilimų ir nuopolių,  Nėra linksmos istorijos, nes rašytojas nėra geras,  jam nuobodu rašyti gražius dalykus,  Nėra geros pabaigos,  nes čia modernizmas ponai ir ponios.

Temo. Sedėjai vienas ant akmenuoto kranto ir žiūrėjai kaip jūra veržiasi į svetimas valdas. Akimirkai, kol vėl sugryžta kur buvusi. Kiekvieną kartą ji atneša tau kažką naujo. Banga po bangos. Prisidegi cigarete, metei rūkyt nuo užvakar. Tūkstančiai tonų išsitaško ant niūrių akmenų, dar kartą. Jūra atnešė tau jos veidą. Šypteli. Dievini jos garbanotus plaukus. Tu pabaisa – kokios spalvos Jos akys, pamiršai. Gyveni tik šia akimirka. Jai pasibaigus jūra viską nusineša atgal pas save, palikdama tik neryškius prisiminimus atsispindinčius ant pilkų akmenų šviečiant mėnuliui. Keiki save už tai. Kodėl jūra tave despotiškai valdo, atimdama viską vos tik davusi. Kaip skaudu, nori išsitaškyti į tūkstantį vandens lašų ir išgaruoti į žvaigždėtą dangų kurį valdo dėsniai paliesti nesikeičiančių amžinybės taisyklių. Nebenori chaotiškos jūros ir jos neištyrinėtų gelmių. Stokis, eik palei krantą ir leisk savo pėdas braižyti akmenims. Apsimesk, kad nepastebėjai kaip krantu besiritanti banga netyčia palietė tavo koją. Tau tai patinka. Žinai, kad kitaip gyventi negalėtum, nors ir labai nori. Žvaigždės trokšta sudegti. Vanduo šaltas. Ji tau buvo atnešta jūros ir jos vėl pasiimta. Maldauji, susikruvini kelius į akmenis. O seniau su šypsena geidei gyventi taip - tik šia diena. Maldauji sugrąžint, šauki, bet atsiritančios bangos šniokštimas užgožia tavo balsą kuris pasilieka tuščios kriauklės spiralėje. Tu tik žmogus esantis visiškoje jos valioje, suintriguotas nežinomybės ir nuliūdintas akimirkų pabaigos. Tavo didžiausias noras – sustabdyti akimirką, tačiau niekas tau to neleis padaryti, ir pats to gailėtumeisi, kaip gailisi žvaigždės. Tau duria gomurį, supranti šia tiesą, spaudi kelius gilyn į smailius akmenis. Jūra tavęs nemato, ji skalauja kaip skalavusi, niekas nepasikeitė. Ech, žinau, tu tik nori savo gyvenime kažko pastovaus ir ryškaus visame pilkame ir besikeičiančiame laiko kontraste. Tu nori vienos žvaigždės, antros net nedrįstum turėti, verčiau nusisuktum nuo abiejų atgal į jūrą. Jūra ir viena žvaigždė danguje – idealu, galvoji. Tavo pėdas skalautų šaltas jūros vanduo, kai tave šildytų tavoji žvaigždė. Maldauk atsiklaupęs ant kelių, kas gi tau belieka. Svajok. Tikėk, kad po tūkstančio, o gal net gi po vienos – niekada negali žinoti – bangos tavo maldos bus išpildytos ir žvaigždė pas tave sugrįš, praeities akimirka sugrįš, sustings į ledą ir šildys tave aukštai danguje. Tavo gyvenimo palydovė nenuspėjamoje ir audringoje gyvenimo jūroje. Žinutė butelyje iš jūros bangos, parašyta akimirkos braižu, atsimušė į tavo kruviną kelį. Tu perskaitei šią žinutę ir dingai jūroje, leisdamas sau išspausti šypseną lūpos kamputyje.

     Žiūriu pro langą, neseniai nulijo vasarinis lietus, dabar vėl šviečia saulė. Virš manęs stėro vazoninio augalo šakos į kurias kartais, pakėlęs galvą, metu žvilgsnį, pamąstau, atsigeriu kavos. Kartoju sau tūkstantąjį kartą, kad noriu rašyti, noriu gyventi tuo, ta būsena. Geidžiu tų jausmų išsiveržimo, mano mintyse besidėliojančios teksto mechanikos. Pradarau balkono duris. Tiesiog.. vėl ta ilgesinga nuotaika. Mano draugas augalas pradeda judinti savo plonas šakas su retais lapiūkščiais. Jis čia ne veltui, šis metro aukščio augalas pastatytas čia ant stalo, kad jo vazonas prilaikytų mano nusibaigusio kompo ekraną. Jauku čia po medžiu.

                                               III

     Praėjo trys savaitės, tačiau apie šią bylą nebuvo girdėti nieko naujo. Žinoma jie sužinojo aukos vardą. Buvo apklausta daugybė žmonių. Jis išėjo iš savo buto taip ir tą naktį nebegrįžęs, tačiau daugiau – nieko. Kam? Kodėl? Nei ryškių įtariamųjų, nei motyvų žmogžudystei nebuvo. Nužudymo vieta, menki įkalčiai nesakė nieko vertingo nei apie žudiko psichologiją, nei apie motyvus. Viena buvo aišku – kad tai psichopato darbas. Ir jis žaidžia. Viskas taip ir būtų pasibaigę jai ne skambutis detektyvui vieną vėlyvą vakarą:

- Detektyve Everardai, mes turime dar vieną auką. Em manau tai vėl jo darbas detektyve. Atvažiuokite. Senasis karjeras A54 kelias.

- Gerai, tuoj būsiu.

Milžiniškos smėlio kopos nulaižytos sidabrinės mėnulio šviesos tapo naujos žmogžudystės vieta. Detektyvas mynė žvyrą kuris skleidė čaižų garsą ir skaldė nakties tylą. Žingsnis po žingsnio jis artėjo prie dar vienos akistatos su gyvenimo ir mirties dėsnio neišvengiamybe kartu su žmogaus beprotybės apraiška. Vienišas siluetas kopė sidabriniais kopų šlaitais. Smėlis kvepėjo gaivia nakties vėsa ir mėnulio šviesa. Detektyvui patiko ši atmosfera, jai ne pareiga, jis galėtų eiti šią nesibaigiančią naktį, šiais nesibaigiančiai smėlio kopų toliais. Eiti, eiti, į niekur, kai vieninteliai jo kompanionai romus mėnulis ir jo paties šešėlis; kurį jis norėtų palikti. Galop nuotaika pradėjo blėsti, kai detektyvas artėjo prie prožektorių šviesą apstojusių siluetų.

Eiseris laikė stiprų prožektorių ir švietė į kūną. Detektyvas apstulbo. Šviesa atidengė jos kūną, kuris gulėjo padrikas, merginos galva buvo nukreipta į šoną, rankos prispaustos prie nuogos krūtinės, o kojos buvo susiūtos viena su kita juodu tamsiu siūlu, kurio dygsnius žymėjo vyšniavo kraujo nutekėjimai ant lieknų merginos šlaunų. Visi aplink stovėjo nebylūs - pirmieji ir paskutiniai šios makabriškos būtybės liudininkai. Būtybės kuri buvo gerbiama nejaukios tylos; kai atrodo buvo girdėti net nemalonus prožektorių zyzimas:

- Apieškokite teritoriją ir vežkite pas Gustafą – tepratarė detektyvas.

Detektyvas pasižiūrėjo į merginos veidą ant kurio buvo įsirėžusios, akivaizdžiai siaubingų paskutinių kančių grimasos į kurias žiūrint galvoje skambėjo paskutiniai aukos riksmai. Jis apsisuko ir žengė į sidabrinę naktį iš kur atėjęs ir vienintelis dalykas palydėjęs jį buvo seržanto neryžtingas „detektyve“ kuris taip ir liko neatsakytas.

...

Daktaras Gustafas negalėjo išsėdėti savo kėdėje; buvo be penkiolikos aštuonios. Atsidarė lauko durys ir tylą suskaldė tankus aukštakulnių batelių kaukšėjimas. Gustafas pašoko nuo savo kėdės, pasiėmė gėlių puokštę nuo medicininio stalo ir greitai prisėlino prie durų. Kaukšėjimas sustojo, atsidarė spinta, dar keli kaukštelėjimai, grindiniu prasibraukė kėdė, pasigirdo žiovavimas. Ankstyva – pagalvojo jis. Dar šiek tiek palaukęs atidarė duris ir įžengė į kambarį kur prie stalo sėdėjo sekretorė Veronika.

- Labas rytas daktare Gustafai – entuziastingai ir su šypsena pasakė ji.

- Labas Veronika – sutrikęs pasakė jis ir iš už nugaros ištraukė puokštę – va, čia tau, gėlės, tokios auga ir mano gimtinėje, jų ten pilna – su netvirta šypsena pasakė daktaras.

- Labai miela Gustafai, tačiau už ką? Kokios gražios, jūs tikrai mane maloniai nustebinote ir nuo paties ryto, kaip malonu, dabar visa diena bus puiki – su plačia šypsena pasakė ji.

- Taip, taip – paraudęs pasakė jis – matote jūs taip puikiai dirbate ir palaikote mano draugiją aš pagalvojau, norėjau jums kaip nors atsidėkoti, tad sugalvojau nupirkti gėlių.

- Labai jums ačiū daktare – pasakė ji, atsistojo ir priėjo prie daktaro – labai – ir davė daktarui ilgą bučkį į žandą.

Daktarui pradėjo tankiau plakti širdis, jis užuodė jos stiprius jos kvepalus ir jam susisuko galva. Dar šiek tiek pasišnekučiavęs jis grįžo prie darbo į savo šaltą buveinę, kur jau tie patys negyvėliai atrodė šypsojosi.

...

Detektyvas sėdėjo savo mašinoje ir rūkė cigaretę. Oranžinė gatvės šviesa pro stiklą krito ant jo pilvo ir šlaunų. Jis niekaip negalėjo atsikratyti vaizdų matytų karjere, jie vis sukosi jo galvoje lyg išnyrančios šmėklos su perkreiptais veidais, jam siaubingai suskaudo galvą, jis ją suėmė rankomis ir atrėmė į vairą. Tamsoje išnyro mergina, antroji auka, tačiau gyva, ji buvo persigandusi, išplėstomis akimis žiūrėjo į jį, jis tiesė ranką į ją, jo rankos linko prie kaklo kurį jis suėmė ir pradėjo smaugti. Jis bandė stabdyti save, tačiau negalėjo, priešingai, staigiai puolė prie jos ir įkando jai į kaklą. Mergina grimzdo į vandenį. Tamsa, kraujo skonis burnoje, jis pakėlė savo galvą ir ant gatvės pamatė stovinčią būtybę iš nužudimo vietos. Ji tiesė savo rankas į jį ir pradėjo spiegti iš kruvinos savo burnos. Viskas pradėjo suktis ir jis krito ant sėdynės ir prarado sąmonę.

                                                  II

Ir dėl ko aš gyvenu – pagalvojo jis – didieji moralistai pasakytų daugybę tiesų kurios įtikinamos, tačiau aš žinau tik vieną. Žinau tai, kad nėra absoliučios tiesios, tiesa yra subjektyvus dalykas. Blogiausia, kad ir ta tiesa, tavoji, kuri atrodo lyg būtų ta vienintelė ir viską apimanti, pasirodo esą tik iliuzija beišsisklaidanti kitos dienos rytą. Kai nakties tamsus rūkas palieka daigtus ir jie vėl įgauną spalvą viskas atrodo jau kitaip. Naktis, moteris ir cigaretė, blogas derinys ieškant tikrųjų gyvenimo tiesų, o gal priešingai? – jis siurbtelėjo iš savo viskio stiklo. Stiklas kaukštelėjo į seną  baro medį. Detektyvas iš portcigaro išsitraukė cigaretę. Sukiojo ją tarp pirštų – ir kodėl aš tapau policininku – pagalvojo jis – juk man nusispjaut ant žmonių, man jie nerūpi. Dievui jie nerūpi.

Detektyvas prisidegė cigaretę  ir stodamasis nuo baro kėdės numetė kupiūrą ties pustuščiu stiklu kuris daug kam galėjo pasirodyti ir puspilnis.

     Detektyvas atvyko į teismo medicinos laboratoriją, kur tikėjosi sutikti besidarbuojantį Gustafą. Pravėrus morgo duris jį pasitiko šalčio ir medikamentų kvapas. Pagrindinėje morgo salėje degė tik kelios lempos skleisdamos šviesą kurią filtravo žalsva medžiaga kabanti ant chromuotų metalo stovų. Nuo to patalpos grindų plytelės netaisyklingais potėpiais dažėsi žalsvai, atrodė kvapas ir pati atmosfera įgavo spalvą. Negyvėliai tūnojo suguldyti arčiau patalpos sienų ant stalų su ratukais ir šaldymo kamerose, šaltuose savo karstuose. Dar nusikaltimo vietoje visi šie kūnai pasakojo savo istoriją, o čia jie prarado savo turtą. Liko tik pilki bedvasiai mėsos maišai kurie kaip vienas su tapačia veido išraiška, laukė savo istorijos pabaigos. Tolėliau, pro kito kambario duris sunkėsi baltos šviesos šuorai. Jis įžengė pro jas. Palatos centre ant nedengto, spindinčio metalu operacinio stalo gulėjo baltas kūnas. Virš jo, ant lubų kabėjo ryškios baltos šviesos lempos. Kurios iš aukos vogė visą jo paslaptingumą kurį ji turėjo nužudymo vietoje. Prie jo, kaip kunigas prie altoriaus mišių kulminacijos akimirką, per dievo apsireiškimą stovėjo Gustafas. Jis buvo palinkęs į priekį, su baltu chalatu. Lengvabūdiška maniera, tačiau rimtomis akimis, jis kilstelėjo ranką:

O, sveiki, sveiki Everardai, malonu, kad pasivarginote mane aplankyti šį ankstyvų rytą – nenusukęs žvilgsnio nuo kūno pasakė daktaras – Pastebėjote naujas gėles ant mano sekretorės stalo? Dievaži ta mergaitė skaito mano prisiminimus. Jos gėlės primena man gimtinę, ji – mano jaunystę; pamenu, buvo ankstyvas pavasario rytas...

Ką naujo sužinojote apie auką? – jį pertraukė detektyvas.

Stipri labaratorinė šviesa krito ant daktaro, kuris dėl to atrodė kaip vienas iš jų, pilkas ir negyvas. Ant nosies kabantys akiniai laidavo šviesą kurios refleksijos lopinėliai lakstė negyvėlio kūnu kai Daktaras judino galvą. Metaliniai įrankiai, indai stalas, viskas taip ryškiai spindėjo nuo krintančių baltos šviesos šuorų.  šviesos atspindžiai ant jų apsitraukė rūku, detektyvas susiraukė ir pirštais suspaudė akis.

Ahh, gerbiamasis Everardai, lavonas niekur nepabėgs – Didžiuodamasis savo sąmoju pasakė daktaras – Pasižiūrėjęs pro savo akinių viršų į detektyvą, daktaras šyptelėjo ir pasitraukės nuo kūno. Jis priėjo prie šalia sienos esančios metalinės spintelės ir atidarė ją – nieko naujo Detektyve Everardai, nieko naujo. – Įkišęs ranką į spintelės gilumą, daktaras šyptelėjo. Jo rankoje šmėstelėjo mažiau negu puse nugerto viskio butelio. Everardas šyptelėjo:

Tęskite daktare.

 Dar vieno psichopato darbas. Mirties priežastis – nukraujavimas nuo daugybės pjautinių žaizdų. Nieko naujo. Detektyve, mano nuomone, toks žudimo būdas nėra produktyvus, vadinasi žudikas siekė nukankinti auką.

Taip daktare, tačiau užregistruotų nusikaltėlių su tokiais duomenimis daugybė.

Daktaras priėjo prie kitoje pusėje esančios metalinės spintelės ir pasistiebęs iš jos ištraukė du stiklus. Ir giliai atsiduso:

Taip tačiau – šyptelėjo daktaras – jo išangėje radau žuvies uodega – daktaras su gėrybėmis priėjo prie stalo ir pastatė jas tarp lavono kojų – matote per visą savo darbo praktiką, o ji buvo ilga, tokio dalyko dar nebuvau matęs. Mūsų draugas didžiai išradingas žudikas komikas.

Žuvies uodegą. Na čia kažkas naujo. Kas tai? Nuoroda į kitą žmogžudystę? Simbolis?

Daktaras atsuko butelį ir pripylė stiklus. Viskis stikle sukosi audringu verpetu. Nusistovėjęs atrodė toks stabilus ir nepajudinamas, lygiai išpjauto rudo stiklo gabalėlis.

Tėvynė, Everardai didžiai vertingas dalykas. Prisiminimai apie ją yra viskas kas man beliko. Per karą ją visą subombordavo lėktuvai, neva mūsų miestelyje slėpėsi visa tankų divizija.  O vietovė buvo tikrai stulbinanti, senas miestelis žalių ganyklų slėnyje. Patikėk Everardai, nieko nėra gražiau už saulėtekį mano gimtinėje. Tačiau kažkoks kvailys sumaišė kordinates.  Nebeliko nieko. Gyvieji niekada ten nebegrįžo. Aš atsidūriau čia. Ir jai ne šitas komiškas nesusipratimas aš turbūt būčiau laimingas kepyklos savininkas su anūkais ir žmona. Supranti mano tėvas buvo kepėjas. Jis - siurbtelėjo viskio – pradėjus sproginėti bomboms jis kepė rytines bandeles. Viena bomba sprogo kliudydama pastato kampą. Namo siena ir krosnis užgriuvo mano tėvą, jis degė gyvas. Aš viską mačiau. Išsigandęs išbėgau į lauką kviesti pagalbos. Tačiau viskas ką girdėjau buvo tėvo riksmas, jau nebe tikras, o tik atspindys įsirėžęs mano galvoje. Viskas ką jaučiau buvo begalinė baimė ir viskas ką pamačiau išėjęs pro duris buvo aklina tamsa.

Detektyvas atsigėrė šiek tiek viskio. Išsitraukė portcigarą ir prisikūrė cigaretę. Jam nerūpėjo nei daktaro pasakojimas, nei lavonas, bet jis turėjo dirbti savo darbą, būti draugu ir detektyvu:

Ir kas buvo po to?

Atsibudau ligoninėje. Sužinojau, kad vos tik man išėjus netoli sprogo bomba ir smūgio banga mane pritrenkė. Visa mano šeima žuvo, o iš miestelio nebeliko nieko. Po visko tiesiog nebebuvo kam jo atstatyti, supranti? Jai ne paštininkas Hofmanas tada bėgęs pro šalį, turbūt aš irgi dabar gulėčiau ten, po žeme.

Detektyvas išpūtė dūmus. Nieko nėra šventesnio už kito žmogaus išpažintį, jo atsivėrimą tau ir nieko nėra nemalonesnio kai tau visiškai vis vien.

Na taip – susimąstęs pratarė detektyvas.

Matai, o dabar – jis prisidegė savo cigaretę su degtuku ir išpūtė dūmus – Aš gyvenu čia, šitoje skylėje ir neturiu šaknų, nieko kas būtų tikrai vertinga, tu sakytum gyvenimą, bet ko tas gyvenimas vertas. Pilka egzistencija šitame beprasmybių liūne – Jis užsivertė savo viskio stiklą – Aš neturiu šeimos tik krūvą lavonų aplinkui. Tačiau Veronika – jis užsikirto - ji nuostabi sekretorė ir žinoma moteris. Žinai ji kilusi iš tų kraštų, kai mes kalbamės jai kartais išsprūsta gimtoji tarmė ir tai mane sušildo.

Veronika.. Deja man su ja dar neteko susipažinti daktare. Klausykit gal vykstam namo, čia nebėra ką daryti. Tyrimą pratęs jūsų asistentai ryt nuo ryto. Aš galiu jus pavežti.

Daktaras suraukė antakiu ir įpylė stiklą viskio Everardui ir sau.

Ne, ne, Aleinai. Matote, ši byla ne eilinė, aš pats turėčiau ją prižiūrėti, tie asistentai, jie nieko neišmano. Aš čia dar padirbėsiu pora valandų ir trauksiu namo. Jūs važiuokite, važiuokite Aleinai – Su bejėgiškumo gaida išsisukinėjo daktaras ir pradėjo šniukštinėti darbo įrankius.

Na gerai Gustafai. Tai iki greito, rytoj atvyksiu pilnos ataskaitos apie auką – pasakė detektyvas traukdamas link durų.

Taip, viso, Aleinai – palinkęs prie kūno ištarė daktaras.

     Ir jis ilgais žingsniais patraukė pro lavonus ir jų žalią prieblandą, pro jaunosios sekretorės gėles, greičiau, iš šios svaiginančios nuskriaustųjų sielų karalystės, gyvųjų  ir mirusių. Vargšas senis – pagalvojo jis – kas jam beliko. Darbas ir griuvėsiai gyvenimo kurio niekada ir neturėjo. Jis dirbs iki aušros, dar po kelių valandų, prasidės darbo valandos. Ateis sekretorė Veronika - vienintelis jo šilumos šaltinis; jis laukia jos, jam nerūpi byla; ir tai tik iliuzija, saviapgaulė, gal ir sąmoninga, tačiau kas gi daugiau jam ir belieka?

                                                                                                             I

     Jis apšlaksto savo veidą šaltu vandeniu. Laiko rankas prispaudęs prie savo veido ir atsidūsta. Pasiremia į kriauklę, atsidūsta dar karą. Žiūri į save. Purviname veidrodyje atsispindi išvargęs, nesiskutęs veidas, su dailiais ūsiukais ir giliomis akimis. Tiriamu žvilgsniu peržvelgęs save jis nuo kriauklės krašto pasiima buteliuką su tabletėmis, įsimeta porą į gerklę, atpalaiduoja kaklaraištį.

Kiek aš dar taip trauksiu, tie priepuoliai vis stipresni, po velnių – pagalvoja jis. Suspaudęs kumščius žiūri į save veidrodyje ir pasiima skustuvą. Staiga koridoriuje suskamba telefonas. Jo rankos atsipalaiduoja, jis padeda skustuvą ir prieina prie telefono, stipriai suspaudžia ragelį:

  -klausau.

  - Detektyve Everardai mes turim dar vieną, vandens pramogų parke – greitu įtemptu balsu ištarė ką tik iškeptas seržantėlis Henris Eiseris.

- Na tai sutvarkykit, kriminalinės medicinos ekspertas, raportas ir baigta. Ahh skambinkit Gustafui Waldergrafui, jis susitvarko greičiausiai, pora formalumų ir baigta – vangiai iškošia Detektyvas Everardas.

- Bet... tai kažkas... – sutrikęs prataria Eiseris.

- Kas? Kalbėkite Eiseri – nekantriai prataria detektyvas ir iš švarko kišenės išsitraukia cigaretę.

  - Kūnas.. Aš niekada nieko panašaus nemačiau, prašau atvykite detektyve Everardai.

- Gerai, greitai atvažiuosiu. Koks adresas? – Prisidega cigaretę ir užsideda skrybėlę.

  - Tiesos A15. Vandens pramogų parkas.

  - Atvykstu, nelieskite kūno.

       Tokiame mieste kaip šis žmogžudysčių pasitaiko labai dažnai. Dažniausiai tai būna apiplėšimai su žmogžudyste, išžaginimas, todėl kriminalinė policija, dažniausiai nesikiša, nes pasidarbuoja koks gatvės padugnė kuris ankščiau ar vėliau bus pagautas policijos švarinantis kokį kioską ir visi galai bus surišti. Ginklas, pirštų antspaudai, ar kas kita. Arba ne, bet tai nesvarbu, tiesiog nėra tikslo, nors ir taurieji tvarkos sergėtojai plušėtų iš peties nusikalstamumas nesumažėtų. Čia dievo prakeikta vieta - greitai į pagautojo vietą stotų naujas ir viskas grįžtų į savo vietas – šitas miestas Gomora sugrįžusi iš pragaro į žemę.

     Detektyvas pasistato mašiną vandens pramogų parko aikštelėje. Suspaudžia akis pirštais, jam šiek tiek liejasi akyse. Seržantas Henris Eiseris jau laukia jo prie įėjimo, jis rūko. Iškabos neoninės šviesos, laižo jo nugarą, palikdama iš jo tik siluetą apvedžiotą mėlyna šviesa. Jis išlipa iš mašinos ir žengia link seržanto. Prisidega cigaretę. Mėlyna šviesa jį akina, jis suraukia antakius, „Piratų Oazė“ iškaba mėlyname fone raibuliuoja jo akyse.

- Labas vakaras detektyve Everardai – prataria mėlynas siluetas.

  -Rytas, Eiseri – suspaudęs akis suburba detektyvas.

  - Ką? – sutrikęs paklausia seržantas.

  - Jau po pusės dviejų Henri – tėviškai prataria detektyvas ir šypteli.

  - Ak, taip, taip – Henris pasižiūri į savo laikrodžio ciferblatą – buvau praradęs laiko nuovoką, kūnas... mes jau prie jo gerą valandą, laukėme jūsų.

  - Taip, kūnas – giliai įtraukia dūmą – rodykite kelia seržante Eiseri – išvargusiu balsu pasako Everardas.

       Everardas sekė paskui seržantą per didžiąją priėmimo salę, per koridorius, viskas skendėjo tamsoje ir tik mėnulio šviesa įrėminta langų virtinės apibrėžė erdvę ir leido orientuotis. Koridoriaus gale pro duris į dešinę veržėsi oranžinė šviesa. Priėję duris jie įėjo pro jas ir atsidūrė rūbinėje. Ryški šviesa jam dirgino akis, ir jis susiraukė.

  -kas rado kūną? – paklausė detektyvas.

  -Naktinis sargas, atėjęs apžiūrėti šios salės jis rado.. tai, ir iškarto paskambino policijai – susijaudinusiu balsu pasakė Eiseris.

       Pasukę į kairę ir praėję pro dar vienas duris jie atsidūrė didelėje erdvėje kurios ribas žymėjo tik blankios švieselės ant sienų ir prožektoriai ant lubų. Šioje aplinkoje detektyvas pasijuto daug geriau. Įtraukė cigaretę ir išpūtė dūmus. Patalpoje buvo du dideli baseinai, čiuožykla, tolimajame kampe burbulinė vonia ir baras. Vanduo Atspindėjo oranžinę šviesą ir atrodė kaip du griežtų linijų spindinčio metalo lakštai. Kybantys pilkoje erdvėje. Kairėje už kampo atsivėrė kita patalpos pusė, jau geriau apšviesta, kur stūksojo ilgas į baseiną panašus objektas su kylančia į viršų puse tol kol šio statinio grindinys susilygina su patalpos grindimis. Į krantą buvo išplugdytas kūnas kurį slėpė šešėlis ir tik klubus, pečius ir dalį galvos laižė oranžinė šviesa. Priėję arčiau jie pamatė siaubingą dalyką. Visas nuogas aukos kūnas buvo suraižytas pjautinėmis žaizdomis. Jos buvo visur, ant rankų kojų krūtinės. Tai buvo panašu į vyrą. Akių vokai buvo nupjauti, matėsi kruvinai raudonos, žvairos iššokusios akys su dviem juodais taškiukais. Veidas buvo perkreiptas ir žymėjo siaubingas žmogaus kančias prieš mirtį. Vanduo ir artimiausių plytelių tarpai buvo gausiai kruvini. Detektyvas nenuleidęs akių įtraukė gilų dūmą:

 - Aš paskambinau Gustafui Waldergrafui iškarto baigęs kalbėtis su jumis – susijaudinęs pratarė seržantas.

  -Gerai. Tai neatrodo paprastas baseinas – klausiamai pratarė detektyvas.

  -Taip, aš išsiaiškinau. Tai yra dalykas imituojantis bangas, kaip jūroje. Svečiai gali plaukioti banglente, tačiau jis nėra galutinai užbaigtas.

  -Labas rytas, bemiegiai teisėsaugos sargai – iš už nugaros pasigirdo storas intonuotas balsas. Tai buvo buvo pražilęs, penkiasdešimt su virš metų vyras. Gustafas Waldergrafas teismo medicinos ekspertizės daktaras.

-Labas rytas Gustafai – šyptelėjęs pasakė detektyvas – prisijunk prie mūsų.

-Na ką mes čia turime – priėjęs prie vyrų pratarė daktaras – Oh, kažkas įdomesnio, akivaizdu, žudikas maniakas.

-Tą ir patys supratome daktare – pasakė detektyvas – Detaliau, prašyčiau.

-Taip, taip.

     Jis užsidegė cigaretę ir priėjo prie kūno. Atsitūpė:

-Ką gi, auka mirė nuo daugkartinių pjūviu aštriu ilgu daiktu. Vokai buvo nupjauti prieš mirtį, akyse matome daugybę kraujosruvų – jis išpūtė dūmus – auka mirė siaubinga mirtimi. Bet ne čia.

-Auka buvo nužudyta kitur ir po mirties atgabenta čia? – paklausė seržantas.

-Taip, matote ant riešų virvės žymes?

-Vadinasi, taip... – pratarė seržantas.

- Jis buvo kankintas. – vangiai pratarė detektyvas.

-Ir tai yra keista, matote, čia tiek daug kraujo. Bet čia jis negalėjo būti kankintas. Labai įdomu. Taip, taip, tikrai – susimąstęs pasakė daktaras.

-Ką dar galime pamatyti nužudymo vietoje, kokie žudiko motyvai, ką tai gali reikšti – garsiai galvojo detektyvas.

-Šitas aparatas buvo įjungtas kai kūną surado sargas. Jis dar nebuvo atidarytas publikai, bet jau funkcionavo. Ūžimas pritraukė sargo dėmesį. Suradęs kūną jis jį išjungė variklį ir pribėgo prie kūno  – apmaudžiai pasakė seržantas.

-Vadinasi jis žudikas įjungė aparatą, ir įmėtė kūną į baseiną. Tačiau kaip sargas nieko nepastebėjo, tai įtartina. – pakeltu tonu pasakė daktaras.

     Everardas galvojo. Prisidegė cigaretę. Ir Bandė įsivaizduoti kaip viskas atrodė. Kūnas trankėsi į grindinį stumdomas kruvinų bangų, putos skalavo jo kūną. Putos, kruvinos putos – galvojo detektyvas.

-„Jai negyvas, atplauk kraujo puta“- sau į panosį pasakė detektyvas.

-Ką? –vienbalsiu paklausė abu vyrai.

-Tai pasaka.

-Kaip tai? – sutrikęs paklausė seržantas.

-Bangos, kruvinos putos, pjūviai tai pasaka apie Jūratę ir Kastytį – pasakė detektyvas.

-Čia tikrai psichopato darbas – pasakė seržantas.