#praeitis

Konservatorių lyderiams Gabrieliui Landsbergiui ir Ingridai Šimonytei pasirinkus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką (NSGK) Lauryną Kasčiūną kaip kandidatą į Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovus, socialdemokratai Vytenis Andriukaitis ir Tadas Vinokuras kreipėsi į valdančiosios Vokietijos socialdemokratų partijos bendralyderį Lars Klingbeil ir Europos reikalų patarėją…

Karaliaučiaus srities gyvenviečių ir upių sąrašus su tiksliomis jų URL, GPS koordinatėmis ir vardais trimis kalbomis jau galima apžiūrėti tiesiogiai internetu, hipertekstiniu pavidalu: http://on.lt/gis/k_placenames.htm ir http://on.lt/gis/k_rivers.htm

Ar jus kada svajojote pažvelgti atgal, atgal į praeiti? Ar kada susimastete kai buvot vaikai beziuredami i kaimyna kalanti kuju, kad pirma pamatot kaip jis tvoja su kuju i kazka, bet garsa isgirstat visai ne tuo paciu metu kai jis tvoja su kuju. Arba ziuredami i dangu kaip skrenda lektuvas, kad matot lektuve butent ten, bet girdite ji visai kitur. Ar tai yra praeitis? 

Taip, tai istiesu yra. Garsas juk nevyko butent cia ir dabar kai jis tvojo su kuju. Ar taip iseina kad jus girdejot praeiti? Ar tai imanoma? Logiskai pagalvojus taip, juk kaip sakiau garsas juk ne cia ir dabar. Bet tikrasasis klausimas butu ar mes galim praeiti matyti? Ar tai imanoma? 

Kadangi visi mokyklose mokemes kad garsas nera toks greitas kaip sviesos greitis, todel mes ir matom pirma kuji ir tik tada kujo garsa... Bet isigilinkim daugiau i pacios sviesos greiti, koks atstumas turetu buti kad istiesu matytume praeiti, praeiti? Taip iseina kad tai imanoma! Taip, tai imanoma ir atstumas gali buti istiesu koks tik nori, nors ir metras ar nors ir prie pat tavo akies. Bet pas mus zmones nera toks jau greitas laiko suvokimas kad pastebetume visai tai, juk vistiek trunka kazkiek laiko ieiti vaizdui i musu vaizduote... 

Bet ar galim matyti praeiti ir suprasti kad tai istiesu nera tai kas vyksta cia ir dabar? Pazvelkite i Saule. Sviesos greitis yra mazdaug 252 000 km/val, o atstumas tarp zemes ir saules yra 150 000 000 km, taip iseina kad sviesai nuo saules iki musu atvykti trunka apie 8 minutes. Bravo! Pazvelge i saule matot 8 minutes atgal! Jus matot praeiti ir tai suvokiat!

[...] Šis lapas ganėtinai ilgą laiką buvo tuščias. Bėgo laikas, o buvo tik pavadinimas - klausimas kurio taip ir nesugebėjau atsakyti. Iki dabar. Taip ir turėjo būti, šio teksto idėjoms reikėjo laiko susiformuoti. Kaip žaismingai viskas susidėliojo. Šypsausi – koks buvau tada, tą akimirką kai rašiau šiuos žodžius(?) Turbūt – nusivylęs gyvenimo vertybėmis, kritikavau jų tikrumą ir aklai nenorėjau jomis patikėti. Man buvo drąsiau jas ignoruoti ir menkinti nei jomis tikėti ir ypač su jomis susidurti. Juokinga kaip greitai gyvenimas ir požiūriai gali apsiversti aukštyn kojom, kiek nedaug reikia, kad viskas taip drastiškai pasikeistų. Viena atsitiktinė akimirka. Kuri dėl tūkstančio priežasčių galėjo neįvykti. Vienas žvilgsnis išsirutuliojęs į sapną kuris supurtė mano įsitikinimų pamatus. Klausimas ar mano įsitikinimai buvo tokie silpni ir klaidingi, ar šie jausmai tokie stiprūs ir viską diktuojantys savo valia.      Dabar prisimenu, šie du žodžiai tą akimirką mano galvoje skambėjo su tokia skaudžia panieka. Aš ketinau juos išplūsti ir sumenkinti. Visada lengviau būti cinišku kankiniu. Kentėjau ir dramatizavau, o pamokantis likimas leido man pasapnuoti atsimerkus. Aš negalėjau patikėti, kad visa tai yra tikra, kad toks scenarijus gali egzistuoti ne tik mano išdavikiškose svajonėse. Į tavo atsidavimą ir neabejingumą visą laiką žiūrėjau skeptiškai. Dalyvavau tame, bet tarsi visada laikiau ranka praviras duris, kad iškarto galėčiau pasprukti supratęs, kad visa tai kvepia netikrumu ir gręsiančiu nusivylimu – savim, nes dėl visko kas įvyko, dėl viso sukelto skausmo praeityje laikau kaltu save, savo nemokšiškumą ir silpnumą. Dėję dėl šio savisaugos instinkto aš negalėjau atsiduoti tam paprastam neabejingam artumui, negalėjau ten būti visas ir tiesiog nuoširdžiai džiaugtis tomis nuostabiomis gyvenimo dovanomis ir laiku kartu su tavimi.      Dabar tai palieka mane, gyvenimas vėl pasisuka kita vaga ir mūsų keliai nebesikerta. Atrodo lyg likimas taip sužaidė tyčia. Leido man suprasti, kad tokie jausmai gali egzistuoti. Tikri, tobuli jausmai kuriais negalėjau patikėti. Nespėjau. man tai per daug svetima, man reikėjo daugiau laiko, kad patikėčiau ir išmokčiau į juos atsakyti tuo pačiu. Man reikėjo laiko kurio neturiu. Likimas pamosikavo man jais prieš nosį ir pabėgo atgal į nežinomybę. Tačiau aš daug ko išmokau. Tu mane visko išmokei ir parodei gyvenimo ir šių jausmų grožį. Aš noriu mylėti tave. 2013 05 01

                                                  II

Ir dėl ko aš gyvenu – pagalvojo jis – didieji moralistai pasakytų daugybę tiesų kurios įtikinamos, tačiau aš žinau tik vieną. Žinau tai, kad nėra absoliučios tiesios, tiesa yra subjektyvus dalykas. Blogiausia, kad ir ta tiesa, tavoji, kuri atrodo lyg būtų ta vienintelė ir viską apimanti, pasirodo esą tik iliuzija beišsisklaidanti kitos dienos rytą. Kai nakties tamsus rūkas palieka daigtus ir jie vėl įgauną spalvą viskas atrodo jau kitaip. Naktis, moteris ir cigaretė, blogas derinys ieškant tikrųjų gyvenimo tiesų, o gal priešingai? – jis siurbtelėjo iš savo viskio stiklo. Stiklas kaukštelėjo į seną  baro medį. Detektyvas iš portcigaro išsitraukė cigaretę. Sukiojo ją tarp pirštų – ir kodėl aš tapau policininku – pagalvojo jis – juk man nusispjaut ant žmonių, man jie nerūpi. Dievui jie nerūpi.

Detektyvas prisidegė cigaretę  ir stodamasis nuo baro kėdės numetė kupiūrą ties pustuščiu stiklu kuris daug kam galėjo pasirodyti ir puspilnis.

     Detektyvas atvyko į teismo medicinos laboratoriją, kur tikėjosi sutikti besidarbuojantį Gustafą. Pravėrus morgo duris jį pasitiko šalčio ir medikamentų kvapas. Pagrindinėje morgo salėje degė tik kelios lempos skleisdamos šviesą kurią filtravo žalsva medžiaga kabanti ant chromuotų metalo stovų. Nuo to patalpos grindų plytelės netaisyklingais potėpiais dažėsi žalsvai, atrodė kvapas ir pati atmosfera įgavo spalvą. Negyvėliai tūnojo suguldyti arčiau patalpos sienų ant stalų su ratukais ir šaldymo kamerose, šaltuose savo karstuose. Dar nusikaltimo vietoje visi šie kūnai pasakojo savo istoriją, o čia jie prarado savo turtą. Liko tik pilki bedvasiai mėsos maišai kurie kaip vienas su tapačia veido išraiška, laukė savo istorijos pabaigos. Tolėliau, pro kito kambario duris sunkėsi baltos šviesos šuorai. Jis įžengė pro jas. Palatos centre ant nedengto, spindinčio metalu operacinio stalo gulėjo baltas kūnas. Virš jo, ant lubų kabėjo ryškios baltos šviesos lempos. Kurios iš aukos vogė visą jo paslaptingumą kurį ji turėjo nužudymo vietoje. Prie jo, kaip kunigas prie altoriaus mišių kulminacijos akimirką, per dievo apsireiškimą stovėjo Gustafas. Jis buvo palinkęs į priekį, su baltu chalatu. Lengvabūdiška maniera, tačiau rimtomis akimis, jis kilstelėjo ranką:

O, sveiki, sveiki Everardai, malonu, kad pasivarginote mane aplankyti šį ankstyvų rytą – nenusukęs žvilgsnio nuo kūno pasakė daktaras – Pastebėjote naujas gėles ant mano sekretorės stalo? Dievaži ta mergaitė skaito mano prisiminimus. Jos gėlės primena man gimtinę, ji – mano jaunystę; pamenu, buvo ankstyvas pavasario rytas...

Ką naujo sužinojote apie auką? – jį pertraukė detektyvas.

Stipri labaratorinė šviesa krito ant daktaro, kuris dėl to atrodė kaip vienas iš jų, pilkas ir negyvas. Ant nosies kabantys akiniai laidavo šviesą kurios refleksijos lopinėliai lakstė negyvėlio kūnu kai Daktaras judino galvą. Metaliniai įrankiai, indai stalas, viskas taip ryškiai spindėjo nuo krintančių baltos šviesos šuorų.  šviesos atspindžiai ant jų apsitraukė rūku, detektyvas susiraukė ir pirštais suspaudė akis.

Ahh, gerbiamasis Everardai, lavonas niekur nepabėgs – Didžiuodamasis savo sąmoju pasakė daktaras – Pasižiūrėjęs pro savo akinių viršų į detektyvą, daktaras šyptelėjo ir pasitraukės nuo kūno. Jis priėjo prie šalia sienos esančios metalinės spintelės ir atidarė ją – nieko naujo Detektyve Everardai, nieko naujo. – Įkišęs ranką į spintelės gilumą, daktaras šyptelėjo. Jo rankoje šmėstelėjo mažiau negu puse nugerto viskio butelio. Everardas šyptelėjo:

Tęskite daktare.

 Dar vieno psichopato darbas. Mirties priežastis – nukraujavimas nuo daugybės pjautinių žaizdų. Nieko naujo. Detektyve, mano nuomone, toks žudimo būdas nėra produktyvus, vadinasi žudikas siekė nukankinti auką.

Taip daktare, tačiau užregistruotų nusikaltėlių su tokiais duomenimis daugybė.

Daktaras priėjo prie kitoje pusėje esančios metalinės spintelės ir pasistiebęs iš jos ištraukė du stiklus. Ir giliai atsiduso:

Taip tačiau – šyptelėjo daktaras – jo išangėje radau žuvies uodega – daktaras su gėrybėmis priėjo prie stalo ir pastatė jas tarp lavono kojų – matote per visą savo darbo praktiką, o ji buvo ilga, tokio dalyko dar nebuvau matęs. Mūsų draugas didžiai išradingas žudikas komikas.

Žuvies uodegą. Na čia kažkas naujo. Kas tai? Nuoroda į kitą žmogžudystę? Simbolis?

Daktaras atsuko butelį ir pripylė stiklus. Viskis stikle sukosi audringu verpetu. Nusistovėjęs atrodė toks stabilus ir nepajudinamas, lygiai išpjauto rudo stiklo gabalėlis.

Tėvynė, Everardai didžiai vertingas dalykas. Prisiminimai apie ją yra viskas kas man beliko. Per karą ją visą subombordavo lėktuvai, neva mūsų miestelyje slėpėsi visa tankų divizija.  O vietovė buvo tikrai stulbinanti, senas miestelis žalių ganyklų slėnyje. Patikėk Everardai, nieko nėra gražiau už saulėtekį mano gimtinėje. Tačiau kažkoks kvailys sumaišė kordinates.  Nebeliko nieko. Gyvieji niekada ten nebegrįžo. Aš atsidūriau čia. Ir jai ne šitas komiškas nesusipratimas aš turbūt būčiau laimingas kepyklos savininkas su anūkais ir žmona. Supranti mano tėvas buvo kepėjas. Jis - siurbtelėjo viskio – pradėjus sproginėti bomboms jis kepė rytines bandeles. Viena bomba sprogo kliudydama pastato kampą. Namo siena ir krosnis užgriuvo mano tėvą, jis degė gyvas. Aš viską mačiau. Išsigandęs išbėgau į lauką kviesti pagalbos. Tačiau viskas ką girdėjau buvo tėvo riksmas, jau nebe tikras, o tik atspindys įsirėžęs mano galvoje. Viskas ką jaučiau buvo begalinė baimė ir viskas ką pamačiau išėjęs pro duris buvo aklina tamsa.

Detektyvas atsigėrė šiek tiek viskio. Išsitraukė portcigarą ir prisikūrė cigaretę. Jam nerūpėjo nei daktaro pasakojimas, nei lavonas, bet jis turėjo dirbti savo darbą, būti draugu ir detektyvu:

Ir kas buvo po to?

Atsibudau ligoninėje. Sužinojau, kad vos tik man išėjus netoli sprogo bomba ir smūgio banga mane pritrenkė. Visa mano šeima žuvo, o iš miestelio nebeliko nieko. Po visko tiesiog nebebuvo kam jo atstatyti, supranti? Jai ne paštininkas Hofmanas tada bėgęs pro šalį, turbūt aš irgi dabar gulėčiau ten, po žeme.

Detektyvas išpūtė dūmus. Nieko nėra šventesnio už kito žmogaus išpažintį, jo atsivėrimą tau ir nieko nėra nemalonesnio kai tau visiškai vis vien.

Na taip – susimąstęs pratarė detektyvas.

Matai, o dabar – jis prisidegė savo cigaretę su degtuku ir išpūtė dūmus – Aš gyvenu čia, šitoje skylėje ir neturiu šaknų, nieko kas būtų tikrai vertinga, tu sakytum gyvenimą, bet ko tas gyvenimas vertas. Pilka egzistencija šitame beprasmybių liūne – Jis užsivertė savo viskio stiklą – Aš neturiu šeimos tik krūvą lavonų aplinkui. Tačiau Veronika – jis užsikirto - ji nuostabi sekretorė ir žinoma moteris. Žinai ji kilusi iš tų kraštų, kai mes kalbamės jai kartais išsprūsta gimtoji tarmė ir tai mane sušildo.

Veronika.. Deja man su ja dar neteko susipažinti daktare. Klausykit gal vykstam namo, čia nebėra ką daryti. Tyrimą pratęs jūsų asistentai ryt nuo ryto. Aš galiu jus pavežti.

Daktaras suraukė antakiu ir įpylė stiklą viskio Everardui ir sau.

Ne, ne, Aleinai. Matote, ši byla ne eilinė, aš pats turėčiau ją prižiūrėti, tie asistentai, jie nieko neišmano. Aš čia dar padirbėsiu pora valandų ir trauksiu namo. Jūs važiuokite, važiuokite Aleinai – Su bejėgiškumo gaida išsisukinėjo daktaras ir pradėjo šniukštinėti darbo įrankius.

Na gerai Gustafai. Tai iki greito, rytoj atvyksiu pilnos ataskaitos apie auką – pasakė detektyvas traukdamas link durų.

Taip, viso, Aleinai – palinkęs prie kūno ištarė daktaras.

     Ir jis ilgais žingsniais patraukė pro lavonus ir jų žalią prieblandą, pro jaunosios sekretorės gėles, greičiau, iš šios svaiginančios nuskriaustųjų sielų karalystės, gyvųjų  ir mirusių. Vargšas senis – pagalvojo jis – kas jam beliko. Darbas ir griuvėsiai gyvenimo kurio niekada ir neturėjo. Jis dirbs iki aušros, dar po kelių valandų, prasidės darbo valandos. Ateis sekretorė Veronika - vienintelis jo šilumos šaltinis; jis laukia jos, jam nerūpi byla; ir tai tik iliuzija, saviapgaulė, gal ir sąmoninga, tačiau kas gi daugiau jam ir belieka?