***
Žiūriu pro langą, neseniai nulijo vasarinis lietus, dabar vėl šviečia saulė. Virš manęs stėro vazoninio augalo šakos į kurias kartais, pakėlęs galvą, metu žvilgsnį, pamąstau, atsigeriu kavos. Kartoju sau tūkstantąjį kartą, kad noriu rašyti, noriu gyventi tuo, ta būsena. Geidžiu tų jausmų išsiveržimo, mano mintyse besidėliojančios teksto mechanikos. Pradarau balkono duris. Tiesiog.. vėl ta ilgesinga nuotaika. Mano draugas augalas pradeda judinti savo plonas šakas su retais lapiūkščiais. Jis čia ne veltui, šis metro aukščio augalas pastatytas čia ant stalo, kad jo vazonas prilaikytų mano nusibaigusio kompo ekraną. Jauku čia po medžiu.
Brūkšteliu XXIa. Agonijos mygtukais, tiesiog, kad rašyti. Akimirka ir prieš mane atsiveria viskas apie ką tik galiu pagalvoti. Tai tokia dovana – vaizduotė. Ir kodėl mes ja taip mažai naudojamės. Galiu sugalvoti šimtus scenarijų ir juos parašyti, „gaisrininkas įstrigęs liepsnoje“, „nuskendęs naras“... Na gerai, tam reikia pastangų, bet faktas, aš galiu keverzoti apie ką nors, apie bet ką. Kodėl gi ne? Su laiku viskas taps rimčiau, reikiamos akimirkos nukreiptas, įkvėpimo sujaudintas aš parašysiu kažką, kas mano sielos gelmėse nušvies didžiausią supratimą - tai mano kūrybą, aš ją jaučiu ir gerbiu, ji mano akis verčia ašaroti, šiurpti odai, ji pradangina mane savo pasaulyje ir verčia viską išgyventi kartu su jos pasaulio sutvėrimais, būti jais. O dabar, man reikia praktikos, daug keverzonių, tegul jos užtvindo mane, tegul man raitosi pirštai nuo spausdinimo, tegul trupa mirtininko mygtukai. Atsigeriu kavos. Noriu cigaretės, jau begalinį kartą metamos. Sunku rašyti neturint cigarečių. Plevenančias mintis, apskritai tą būseną puikiai apibendrina besiraizgantys cigarečių dūmai. Naktis, šypsausi, geriausiais paros laikas. Aš naktinis gyventojas, daug maloniau rašyti naktį, beveik viską maloniau daryti naktį. Kai žibintų ir mėnulio šviesos subtiliai žaidžia spindžiais miesto paviršiais. Į vidų įsismelkia pakylėtas ilgesys, turbūt taip galėčiau pavadinti tą būseną, pakylėjimas kai norisi išbarstyti visa kas gera iš savęs ant kažko, popieriaus, į orą, per judesį, nesvarbu kur ir kaip. Ir kai tas gėris, pavirtęs stiklo rutuliukais išrieda grindiniu, kažkur atgal į tamsą, žymimas šviesos atspindžio, paskutinio matyto, tada šypteli – laimė, ir jau galima, po paskutinės cigaretės ramiai užmigti. ...
