Neišsiūstas laiškas
[...] Šis lapas ganėtinai ilgą laiką buvo tuščias. Bėgo laikas, o buvo tik pavadinimas - klausimas kurio taip ir nesugebėjau atsakyti. Iki dabar. Taip ir turėjo būti, šio teksto idėjoms reikėjo laiko susiformuoti. Kaip žaismingai viskas susidėliojo. Šypsausi – koks buvau tada, tą akimirką kai rašiau šiuos žodžius(?) Turbūt – nusivylęs gyvenimo vertybėmis, kritikavau jų tikrumą ir aklai nenorėjau jomis patikėti. Man buvo drąsiau jas ignoruoti ir menkinti nei jomis tikėti ir ypač su jomis susidurti. Juokinga kaip greitai gyvenimas ir požiūriai gali apsiversti aukštyn kojom, kiek nedaug reikia, kad viskas taip drastiškai pasikeistų. Viena atsitiktinė akimirka. Kuri dėl tūkstančio priežasčių galėjo neįvykti. Vienas žvilgsnis išsirutuliojęs į sapną kuris supurtė mano įsitikinimų pamatus. Klausimas ar mano įsitikinimai buvo tokie silpni ir klaidingi, ar šie jausmai tokie stiprūs ir viską diktuojantys savo valia. Dabar prisimenu, šie du žodžiai tą akimirką mano galvoje skambėjo su tokia skaudžia panieka. Aš ketinau juos išplūsti ir sumenkinti. Visada lengviau būti cinišku kankiniu. Kentėjau ir dramatizavau, o pamokantis likimas leido man pasapnuoti atsimerkus. Aš negalėjau patikėti, kad visa tai yra tikra, kad toks scenarijus gali egzistuoti ne tik mano išdavikiškose svajonėse. Į tavo atsidavimą ir neabejingumą visą laiką žiūrėjau skeptiškai. Dalyvavau tame, bet tarsi visada laikiau ranka praviras duris, kad iškarto galėčiau pasprukti supratęs, kad visa tai kvepia netikrumu ir gręsiančiu nusivylimu – savim, nes dėl visko kas įvyko, dėl viso sukelto skausmo praeityje laikau kaltu save, savo nemokšiškumą ir silpnumą. Dėję dėl šio savisaugos instinkto aš negalėjau atsiduoti tam paprastam neabejingam artumui, negalėjau ten būti visas ir tiesiog nuoširdžiai džiaugtis tomis nuostabiomis gyvenimo dovanomis ir laiku kartu su tavimi. Dabar tai palieka mane, gyvenimas vėl pasisuka kita vaga ir mūsų keliai nebesikerta. Atrodo lyg likimas taip sužaidė tyčia. Leido man suprasti, kad tokie jausmai gali egzistuoti. Tikri, tobuli jausmai kuriais negalėjau patikėti. Nespėjau. man tai per daug svetima, man reikėjo daugiau laiko, kad patikėčiau ir išmokčiau į juos atsakyti tuo pačiu. Man reikėjo laiko kurio neturiu. Likimas pamosikavo man jais prieš nosį ir pabėgo atgal į nežinomybę. Tačiau aš daug ko išmokau. Tu mane visko išmokei ir parodei gyvenimo ir šių jausmų grožį. Aš noriu mylėti tave. 2013 05 01
[...]
