#poemos

ims kalbėti žmogus

kuris nuolat tylėjo

ir užtils tas

kuris tiek daug prišnekėjo

kaip jūros bangos

kaip vėjo gausa

jo žodžiai trankos

dingo amžina tamsuma

pradės kalbėti žmogus

iki šiolei tylėjęs

pradės kalbėti taip

kad klausysis net ir kalbėjęs

lyg amžinas laikas

akimirkoj sustojęs

lyg akimirka

amžiams laike įstrigusi

prasidės jo kalba

išėjimą pasiekusi

prasidės jo malda

trim žodžiais išnykusi

pasakys kaip nekenčia tavęs

ir tavo juodo šešėlio

kalbės kol šviesos užges

kol laikrody nebeliks smėlio

amžina akimirka kol

smiltim išbyrės

kol pelenai danguj

lietumi pavirs.

ims kalbėti žmogus

kuris nuolat šnabždėjo

kuris pasiims į kapus

viską ką nutylėjo.

-------

(promt: a fresh start)

Dos detenidos vinculados a la brutal agresión al líder de Imagina Podemos en Castilla-La Mancha.

Tave visą pro lūpas išvogčiau... Žvilgsi mėnuo tik lango kampais. Ir klevai, ir klevai liepsnabokščiai Skamba rudenio vario varpais.

Palei langą atžvanga, nužvanga, O tu žiūri, Kaip žiūri linai. Ten matau aš nuskendusį dangų Ir save, nuskandintą tenai.

Aš matau ir neištariu žodžio, O parodyt širdies negaliu. Ką mačiau, ką jaučiau - Tau parodžiau Vien atodūsiu savo giliu.

tarytum ranka palytėjo tarytum sukluso manim viršūnėm viršūnėm nuėjo sugrįžo sugrįžo šaknim

Neatnešė jis rožių Nei aukso dovanų, Įpynė tik jos grožį Gražiausion iš dainų.

Jauna jaunam patiko Be jokios puošmenos. Tokia jinai ir liko Skambėjime dainos.

Ji skris dainoj kaip aidas, Visur pasisvečiuos. Kiti pažins jos veidą, Nors ir ne ją bučiuos.

Pažins jos rankų jėgą, Nors kitos apkabins, Sapnuos ir šauks pro miegą, Brangiais vardais vadins.

Prabėgs dienų grandinė, Užkris kasas šarma, - O meilė pirmutinė Dainoj ir liks pirma.

Kai naktį mėnuo nardo Tarp mirgančių žiedų, Neklauskit meilės vardo - Jai tūkstančiai vardų.

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės. Ilgi, trumpi, maži ir dideli — Geri jie būna, būna nemalonūs, Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę, Kai slepiasi nuo vėjo debesy, Pavargę būna — beldžiasi į langą — Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną, O miega neilgai — visai trumpai, Nes šokinėt nuo debesų tramplinų Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti — Nerūpestingai šoka ant asfalto, Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas — Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs, Kur laukiami, kur nekviesti svečiai — O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai Ne danguje yra, o vandenynuos — Jie tik atostogauja ten — aukštai…

Sėdėjom, gal dar pameni, tada prie miško Ir kramtėm eglių ir pušų skujas. Buvai tu taip gražiai pablyškus – Įsmeigus į mane akis melsvas. Kai mudu taip ilgai tylėjom, Save užmiršę ir visus, “Žiūrėk, – tariau, – tenai, kur medžiai praretėję, Ten matos mėlynas dangus.

Toli toli, už tūkstančio, daugiau gal, mylių, Kur horizontas susiliejęs su žeme, Banguoja marios plačios, gilios… Ir šniokščia jūra mėlyna…”

Tu padavei man ranką lengvą, šviesią, Nusišypsojai ir tarei: “Eime į ten!” – ir mes nuėjom dviese Nerūpestingi lyg vaikai.

Dainavo žolėse tada maži žiogeliai, Dainavo danguje linksmieji vyturiai, Dainavo… ir daina, atrodė, auga, kelias, Ir nuo dainų, regėjos, plyš dangaus skliautai.

Gal tik todėl balsu džiaugsmingu ir giliu Tarei: “Tavęs taip niekas nemylės”, Kai vabalą skarelės kampuku Krapštei man iš akies. ———————————— Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis Įsmeigęs į gilias erdves, Aš nuėjau ieškot ir klyst, Bet… tuokart vienas, be tavęs.

Kažkoks likimas didis, aš tikiu, Prie marių vienąsyk atves mane, Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir karštas lūpas… ir jau bus ramu Didžiųjų vandenų ir sielos gelmėje.