Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės. Ilgi, trumpi, maži ir dideli — Geri jie būna, būna nemalonūs, Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę, Kai slepiasi nuo vėjo debesy, Pavargę būna — beldžiasi į langą — Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną, O miega neilgai — visai trumpai, Nes šokinėt nuo debesų tramplinų Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti — Nerūpestingai šoka ant asfalto, Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas — Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs, Kur laukiami, kur nekviesti svečiai — O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai Ne danguje yra, o vandenynuos — Jie tik atostogauja ten — aukštai…