#marcinkevicius

NUSILENKIMAS ŽOLEI Tavo tikėjimą, žole, renkuos – kvapnų tikėjimą, žalią, minkštą. Veidu krentu į tavo rankas: šitaip tik meldžiamės arba mirštam. Ko maldauti tavęs, ko prašyt, kai pati taip tyliai aukojies, kai esi tokia prieraiši ir kaip Kristus plauni mums kojas. Žemės pievoj vėjas gaivus kelia mano paliktą brydę: ak, ir tave – kaip visus dievus – nežmoniškai mindom ir trypiam. O tu – vis arčiau ir arčiau atbėgi visu akių plotu, kad pakiltum už mus aukščiau ir visus savimi užklotum.

O žodi, žodi! Argi tu už tylą neiškalbingesnis?

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta. Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą...

Gyvenimas

Kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis.

Artimas (Tautietis) negirdėtas nematytas atsistoja šalia ir vaiposi vožti jam į dantis pasemiu žiupsnelį žemės lietuviškos aha tos vienintelės įpilu pražiodinęs pakramto pamąsto išspjauna mėšlas sako atleisk sakau kai aš kramčiau buvo lyg ne