#bloga

anksčiau kai reikėdavo parašyt kokį nors didelį darbą labai panikuodavau. būtini reikėdavo bent dienos arba dviejų papanikuot ir paverkt, kad nieko nežinau, nieko nemoku, čia per daug darbo, nespėsiu, gausiu šūdiną pažymį ir mane išmes. Tada bėgte padarydavau tą darbą ir būdavo arba viskas ok, arba labai geras darbas ir tada pasižiūrėjus į tą darbą galvodavau "visai čia neblogai parašiau".

Dabar blemba liko dvi savaitės, o man reikia bent 10 dienų tiesiog pabaigt rašyt. O dar yra krūva darbų po to, nes reikia sudėt citatas normaliai, sunumeruot paveiksliukus, padaryt reagentų ir plazmidžių lenteles ir priedą, o kur dar sutikrint visus 200 psl vien tik dėl rašybos ir skyrybos klaidų, jau nekalbant apie turinį. Ir vadovas dabar tik pradėjo skaityt, tai atbels man krūvą pastabų. BET aš visai nepanikuoju, tipo užeina kartais kad AAAA liko tiek nedaug laiko, o tiek daug darbų, bet tas AAA toks... paviršutiniškas, dalykiškas. Nejaučiu AAAAA emociškai, tiesiog objektyviai matau, kad reikia krutintis. Keista kažkaip. Nežinau, ar čia aš suaugau ir įvyko tas mistinis "smegenys pilnai susiformuoja tik po 25", ar čia pusantrų metų terapijos, ar du metai vaistukų. Gal viskas kartu. Bet ironiška, kad likus tiek mažai laiko pradėjau miegot normaliai :D Prieš porą mėnesių vidury nakties pabusdavau dviem-trim valandom, o dabar atsijungiu, išmiegu 8 valandas ir atsikeliu. Aišku vis tiek jaučiuosi pavargus, bet vis geriau nei būt zombiu. Šiaip ar taip, man džiugu, kad nebejaučiu AAAAA, nes visų pirma tai šūdinas jausmas, o antra tai labai nesveika. Nors dabar reikia biškį panikos, nes noriu miego ir nekenčiu įžangos, ir panika padėtų išsijudint ir tiesiog rašyt negalvojant apie galutinį rezultatą.