garsus juokas jūros bangose

per kelis mėnesius iš bemiegių naktų ir troškimo čia nebebūti, perėjau prie to, jog miegu saldžiai ir turiu priežastį atsikelti kiekvieną rytą. kartais dar norisi laikyti kažką už rankos, padėti galvą ant peties ar tiesiog gulėti vakarais glėbyje, tačiau šie norai po kelių minučių praeina. jie manęs nebegraužia, atleidau sau ir tau, kad viskas baigėsi taip skausmingai. atleidau kitiems, kurie sakė, kad mums nuo pat pradžių nepakeliui ir kad mes einam pabaigon. 

Aš turiu tai išgyventi. Jog nesame kartu, bet Tu esi šalia.

Tu esi mieste, kuriame gyvenu, gatvėse, kuriose vaikštau, darbe, kuriame dirbu. Tu esi kavinėse, į kurias mėgstu eiti, miškuose, kuriuose vaikštau, kad atsigaučiau, namuose, į kuriuos kasdien grįžtu. Tu esi visur, net mano kambaryje, lovoje, drabužių kvape. Tu taip stipriai mane prie savęs pririšai, kad negaliu išsipainioti, nes kad ir kaip prisiversčiau Tavęs nekęsti, pabaigoje prieš užmerkiant akis vis tiek Tave myliu. Ir aš turiu tai išgyventi. Turiu būti tiek stipri, kad rinkčiausi gyventi. Nesu tiek savimi užtikrinta, ar iki visiškai tvirtų žingsnių galėsiu atsistoti. Tu esi visur ir tai mane gasdina. Mes nekartu ir tai gasdina mane dar labiau.

Jaučiu, kad manyje kyla neapykanta. Dėl neištęsėtų pažadų, netikros meilės, dievagojantis, kad tikresnės būt negali. Dėl laiku neištartų žodžių, kurie tikriausiai viską būtų pakeitę. Dėl neįdėtų pastangų į supratimą, kaltinimų, manipuliavimų, pasidavimo. Jaučiu, kad pykstu, pirštai riečiasi į kumštį, labiau suskausta širdį. Kasdien vis labiau suprantu, kad pastarieji mano santykiai buvo pamoka vietoj palaimos. Ir kasdien vis smarkiau suvokiu, kad klydau vis pasirinkdama juose būti bet kokia kaina. Po pirmojo atotrūkio turėjau išeiti ir niekada nebesugrįžti. Galbūt tuomet niekada nebūčiau patyrusi tokio skausmingo kryčio. Gal ir jam būtų ramiau, gal nesisvaidytų kertančiais žodžiais ir nekaltintų dėl to, kad pasirinkau susirinkti save nei subyrėti į šipulius. Galbūt viskas dabar būtų paprastai, o ne nepakeliamai sunku.