cheburashkable

Vis dažniau bando prasimušti noras atsiriboti nuo socialinių tinklų. Ypač Instagram su savo reel‘sais (Facebook ir taip seniai tapo tiesiog skelbimų lenta pas mane). Šiek tiek vargina tas nors ir trumpas, bet dažnas skrolinimas. Nesibaigianti gražių vaizdų lavina palieka tave kažkur, bet ne čia, uždarius appsą. Ne įkvepia kurti, o išsekina.

Pastebėjau, jog man (turbūt kaip ir daugumai) labiau patinka dalintis turiniu, negu tik stebėti. Dalintis nuotraukomis ir mintimis. Bet kuo toliau, tuo, atrodo, vis mažiau Instagrame lieka vietos nuotraukoms. Ką jau kalbėti apie ilgesnius tekstus. Viską užgožia trumpi video. Instagram pirmiausiai buvo sukurtas kaip akimirkų dalinimosi platforma, kaip foto dienoraštis. Tačiau pamažu (o gal ir ne) jis tampa tiesiog antru Tik Tok.

O norisi kažko lėtesnio. Be algoritmų ir dirbtinio intelekto. Prisimenu paprastus tekstinius blog'us (dienoraščius). Nors niekada pats tokio ir neturėjau, jaučiu, kad tai buvo ta terpė, kur galėjai reikštis be nuolatinio skubėjimo paskui vis greitėjantį pasaulį ir auganti sekėjų skaičių. Prisimenu auto bendruomenių forumus. Tai buvo irgi savotiški garažiniai dienoraščiai, su daugybe naudingų temų ir diskusijų. Galėdavai dalintis nuveiktais darbais ar klausti patarimų. Be jokio spaudimo ar konkurencijos su trendais. Bet šiandien to nėra.

Todėl grįžtu čia, į Tumblr mini blog‘ą. Kuris nuo senų laiku, panašu, kad nelabai ir pakito. Iš Instagramo visiškai nedingsiu, bet ir čia bandysiu karts nuo karto apsireikšt. Dar nežinau kuo čia dalinsiuos ir apie ką rašysiu. Ir išvis, ar tikrai rašysiu. Bet kol kas tai atrodo aukso viduriukas iš to kas yra šiandien. Čia jausmus ar mintis galima reikšti ir vaizdais ir tekstais. Ir juos nebūtinai turi kažkas skaityti ar mėgti, gera yra tiesiog išberti savo galvos bardaką čia. Todėl jei rašysiu, rašysiu paprastai, lietuviškai, kaip išeina. Tegul tai būna dienoraštis man pačiam.