Dienos išlietos, kaip rašalas ant nusidevėjusio popieriaus, kažkur padžiūvęs, kažkur palikęs skyles, nėra pradžios ar pabaigos, tik tęstinumas, vienodas, rutiniškas toks, tęstinumas.
Nėra pradžios ar pagaibos - užmiegant, bundant, užmiegant, bundant, leidžiant prabėgt savaitėm taip normaliai ir neprabudus. Budri tik jausmams, tokiam specialiam nematomam rašalui, kuris vieną dieną is medaus tapo actu. Kada? Turbūt kažkur tarp užmiegant-bundant, kažkur rutinos lopšyje, vidury tobulo viesulo, sustojau akimirkai. Tai ne aš. Tai ne aš? Tai tikrai ne aš.
Man nereikia žmonių, kuriems nereikia manęs. Simple as. Tik kaip padėti tašką, kai rašalas liejasi visur? Ant popieriaus, ant rankų, ant akių. Rašalas liejasi taurėmis, vyno taurėmis, vienišomis vyno taurėmis, ir tas vynas sako - tuoj bus geriau. Galbūt rytoj, galbūt kitą savaitę. Bet vynas nežino, jog aš bailė. Bailė pati ištraukti naują popieriaus lapą ir padeti švarų tašką. Taigi taškuojam ant purvino, ant kurio nesimato tukstančio taškų.
