#vienuma

Man nereikia žmonių, kuriems nereikia manęs. Simple as. Tik kaip padėti tašką, kai rašalas liejasi visur? Ant popieriaus, ant rankų, ant akių. Rašalas liejasi taurėmis, vyno taurėmis, vienišomis vyno taurėmis, ir tas vynas sako - tuoj bus geriau. Galbūt rytoj, galbūt kitą savaitę. Bet vynas nežino, jog aš bailė. Bailė pati ištraukti naują popieriaus lapą ir padeti švarų tašką. Taigi taškuojam ant purvino, ant kurio nesimato tukstančio taškų.

Toks tas vienišumas. Norisi dažyti lūpas, dėtis aukštakulnius ir sukneles, šokti prieš veidrodį, daug rūkyti, per daug rūkyti, važiuoti visomis galimomis kryptimis, norisi dėmesio ir lygiai tiek pat nedėmesio.  Tokios tos dienos. Tingios, su daug kavos puodelių, bet visad po vieną, užtrauktom užuolaidom, nematant pasaulio, kuris sustojęs, tylinčiu telefonu, jaučiant, kaip laikas lėtai slysta oda. Tokios tos naktys. Ilgos ir bemiegės, raudonu vynu nudažytos, su netylančiom mintim ir netylančiu automobilių ūžimu už lango. Tokie tie jausmai, nerimaujant dėl ateities, liūdint dėl praeities, gailintis klaidų, kurios amžinai paliko dėmę ant mano karmos, kartojant sau, kad negalima gailėtis, planuojant sugrįžimą ir kuriant scenarijus savo galvoje, kaip šį kartą elgtis teisingai, kaip nebedaryti klaidų, kaip apsimesti, kad nerūpi. you can never go back - tokios tos klaidos, sugriaunančios ateitį, praeitį, principus ir tuos pamatus, ant kurių jie pastatyti, sudrebinant visus įsitikinimus, žinant, kad jos ir tas gėdos jausmas tave persekios visą likusį gyvenimą. Toks tas vienišumas.