Tvertyje [In Durance; from Personae]
Aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei, o, aš žinau, jog aplink mane žmonės, draugiški veidai, bet aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei.
‘Šitie prekiauja mūsų atvaizdais’! Na ką gi, jie manęs nepasiekia, jie paliečia vieną mano kraštą ar kitą, bet jie manęs nepasiekia ir visas mano gyvenimas pavirtęs viena liepsna kuri nesiekia toliau mano širdies židinio slenkščio, ar slepiasi tarp pelenų laukdama tavęs. ‘Tavęs’? O, ‘Tavęs’ yra pirmas kuris ateitų iš mano paties giminės, nes aš gyvenu namų ilgesiu savo padarmei ir paprasti žmonės manęs nepaliečia.
Ir aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei, kuri žino ir jaučia ir turi plaučius grožiui ir menams. Idėm, aš ilgiuosi giminingos sielos, ir nėra nė vienos aplinkui, nebent šešėliuose, kai ateina jie, atsirandantys iš galios, ‘DAEMON’, ‘Quasi KALOUN’. S.T. teigia, jog Grožis yra daugmaž tai, toksai ‘kvietimas atgal į sielą’. Tai štai, Ir kviečia jie, razbaininkai, iš mano sielos ūkų, jie, kurie ateina manop, nešini senovine magija.
Bet nepaisant visko, aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei, ir aš susitikčiau gentainį tegu ir tokį kaip ir aš - apsisiautusį kūnu nešiną paslaptimi. ‘Visi tie, su keistu liūdesiu’ laiko gyvenimą už pokštą, ir yra malonūs visiems, mano bičiuliai, idėm, aš žinau nepažabotųjų šlovę, tačiau jūs, kurie slepiatės, kaip kad aš slepiuosi didžiąją laiko dalį, ir ištrūkstate prie langų - tik akimirkai arba trumpam - dėl meilės, ar vilties, ar grožio ar dėl galios, tada rusenate, pusiau užvertais akių vokais ir būnate nepaliesti pasaulio aidų.
O jūs, mano bičiuliai: jūras plytinčias tarp mūsų kai kurie turite, purpurą ir safyrus vietoj sidabrinių saulės iečių, purslus, sudūžtančius prie laivagalių, ir kai kuriuos kalvos sulaiko, nedidelės kalvos į rytus nuo mūsų, nors mes esame čia, drėgno klimato ir lygumos užsklęsti.
Ir vis dėlto mano siela dainuoja ‘Aukštyn’ ir mes tampame viena. Jūs, tu, ir Tu, ir TU, ir visa mano giminė, kuriai mano krutinė ir mano glėbys visada atviri, nes aš myliu jus nelyg vėjas medžius, kuris apglėbia jų žiedus ir lapus rūpeščiu, ir iškviečia skambiausią dainavimą iš jų šakų, kurie, jei ne jis, -išskyriant drebulę- būtų tarsi kurčias nejudąs šešėlis ir nemagintų paukščių kalbėti šnabzdesiu, kaip ‘tenais, anapus, anapus plyti…’