Untitled

                                        Tvertyje            [In Durance; from Personae] 

Aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei, o, aš žinau, jog aplink mane žmonės, draugiški veidai, bet aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei. 

‘Šitie prekiauja mūsų atvaizdais’! Na ką gi, jie manęs nepasiekia, jie paliečia vieną mano kraštą ar kitą, bet jie manęs nepasiekia ir visas mano gyvenimas pavirtęs viena liepsna kuri nesiekia toliau mano širdies židinio slenkščio, ar slepiasi tarp pelenų laukdama tavęs. ‘Tavęs’? O, ‘Tavęs’ yra pirmas kuris ateitų iš mano paties giminės, nes aš gyvenu namų ilgesiu savo padarmei ir paprasti žmonės manęs nepaliečia.

Ir aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei, kuri žino ir jaučia ir turi plaučius grožiui ir menams. Idėm, aš ilgiuosi giminingos sielos, ir nėra nė vienos aplinkui, nebent šešėliuose, kai ateina jie, atsirandantys iš galios, ‘DAEMON’, ‘Quasi KALOUN’. S.T. teigia, jog Grožis yra daugmaž tai, toksai ‘kvietimas atgal į sielą’. Tai štai, Ir kviečia jie, razbaininkai, iš mano sielos ūkų, jie, kurie ateina manop, nešini senovine magija.

Bet nepaisant visko, aš gyvenu namų ilgesiu savo padermei, ir aš susitikčiau gentainį tegu ir tokį kaip ir aš - apsisiautusį kūnu nešiną paslaptimi. ‘Visi tie, su keistu liūdesiu’ laiko gyvenimą už pokštą, ir yra malonūs visiems, mano bičiuliai, idėm, aš žinau nepažabotųjų šlovę, tačiau jūs, kurie slepiatės, kaip kad aš slepiuosi didžiąją laiko dalį, ir ištrūkstate prie langų - tik akimirkai arba trumpam - dėl meilės, ar vilties, ar grožio ar dėl galios, tada rusenate, pusiau užvertais akių vokais ir būnate nepaliesti pasaulio aidų.

O jūs, mano bičiuliai: jūras plytinčias tarp mūsų kai kurie turite, purpurą ir safyrus vietoj sidabrinių saulės iečių, purslus, sudūžtančius prie laivagalių, ir kai kuriuos kalvos sulaiko, nedidelės kalvos į rytus nuo mūsų, nors mes esame čia, drėgno klimato ir lygumos užsklęsti.

Ir vis dėlto mano siela dainuoja ‘Aukštyn’ ir mes tampame viena. Jūs, tu, ir Tu, ir TU, ir visa mano giminė, kuriai mano krutinė ir mano glėbys visada atviri, nes aš myliu jus nelyg vėjas medžius, kuris apglėbia jų žiedus ir lapus rūpeščiu, ir iškviečia skambiausią dainavimą iš jų šakų, kurie, jei ne jis, -išskyriant drebulę- būtų tarsi kurčias nejudąs šešėlis ir nemagintų paukščių kalbėti šnabzdesiu, kaip ‘tenais, anapus, anapus plyti…’

                                      jules laforges, solo de lune

mėnulis kyla, o kelias sapne! o kelias be pabaigos, štai paštas, kur jie dega žibintus, kur mes geriame pieno stiklinę, ir nagi mes jau išvarom, svirplių dainoje, po liepos žvaigždėmis.

o mėnesiena, bengališkų šviesų vestuvių puota skandinanti mano širdgėlą, klevų šešėliai kelyje, … kalnų šaltiniai besiklausantys savęs pačių, besiklausantys savęs dainuojančių, šiuose Letos upės potvyniuose, …

o mėnesienos solo, tu meti mano rašikliui iššūkį, o! ši naktis kelyje; o žvaigždės jūs mane gąsdinate, jūs visos ten esate, visos! o šios valandos skaidrume … o! kad būtų būdas išsaugoti viso to sielą ateinančiam rudeniui! ...

laimės maniakai, ką gi mes darysime? aš su savo siela, ji su savo klystančia jaunyste?

o senstanti nusidedanti moterie, o! kiek dar vakarų aš pulsiu tavo garbei?

                                Visi ‘tegu’ ir ‘nei’

Ir vakaras man pratęsia knygos eilutes kurioj blyškus mėnuo vaiduoklis priverčia kates tuos neramius ir nepatiklius baubus lakstyti miesto kertėmis tačiau ne tai vaizduotė daro šuoli ir potraukyje atskilusi dalis tegu jos pasakos būna įtaigesnės tegu bepročio plėšomi drabužiai nuo savo kūno jau išdraskyto iš vidaus aštrių kirtiklių aukso ten ieškota ir nerasta tegu laiškai neišsiųsti nes neparašyti tuščią jų aš abejoju ar būta adresato nei oro linijomis persiųsto karvelio nei meilės pažadų įstrigusių tarp lūpų ar tarp eilučių pakibusios prasmės nebūta nieko bet tegu tegu mirtis jam būna dar aštresnis potyris dievoto vyro sapnas dar ryškesnis su prasiskleidžiančiu žiede stabu manau akivaizdoj jo taip lengva ir smagu padvėst. Ir dar pabaigoje dar keletas tegu kuriuos išrinkęs iš visų kerčių metu ten pat kur patys greit nueisim tegu šis vakaras neturi pabaigos tegu lakioja katės ten kur nori nes juk suprantant man vistiek ir jei ne savimi tai artimu nors pasirūpink tada gerai aš sutinku tegu dėl jo nenuoramos ir nepagaunamo išslystančio ir stebinčio beveidžio šimtąakio kito aš pareigos nesikratysiu tegu jo dėlei ir gerovei mano mintis lyg garvežys per prerijose nutįsusias vargias užuominas nulėks už horizonto mes susitiksim (tose lentynose knygos tęsiniai) tegu galbūt ne mes tačiau tegu

Kieno tai žodžiai perėję per laiko tarpą kuriame ant vario ašmenų pakibę rymo tiek pamirštų dalykų kuriuos man trokšti apsakyti kažkas kuo draustina netgi šlykštėtis tik abejingai pakelta galvą  taip gatvėje apeinama padvėsusi katė ar paukštis salsvai apkartęs jausmas nukišamas į kampą priplėkusio ir dulkėmis nusėto sandėliuko kurio išmokome nekęsti ir siela nevadinti tik vakare užgesus šviesai bevardis padaras įsėlina pro užtrenktas duris ir tūkstančiai akių  ir tūkstančiai burnų istorijomis nelyg arseno lašas išdegins vidurius o išganingas nualpime išsekę krentame į pirmapradę tylą išsekę ir nurimę iš ryto klausiame savęs kieno tai žodžiai iš gilumos klausos kieno valia ten užsilikę  įkyriai teigiantys spalvas garsus  ir svaigų jausmą jog artėja besisukančios žemės kraštas ir staiga mes grįžtame į tašką kuriame pradėjom slapstytis mėtyti pėdas markstytis žvilgsnių ir naujas žvilgsnis duoda perspektyvą kurioje     pakibęs virš bedugnės nueinu tuo virpančiu padus kutenančiu variu

Ir aš pasislėpiau nuo žmonių akių Sulaukęs garbingo amžiaus Ir aš pasislėpiau nuo žmonių akių Šioje vidurvasario miško tankmėje.

Garbingas amžius ak! Prieš mano akis praplaukia metai Jūs, mano mylimieji, sunarstyti iš tvarių dalių Ir primenantys kaip valdžiau tame derlingame krašte Ir galingas ir turtingas Ir šaukė žmonės šlovė jam Ir garsas sklido nuo durų prie durų  Aš gyvenau