#pagerbimas

Artėjant Ilgėms, knieti perprasti šio žodžio reikšmę. Vėlinių reikšmė tai lietuviui aiški, nors modernūs etnologai tikina, kad šitą žodį prasimanęs lietuviškai neva nemokėjęs, bet taikliai pritaikęs tautos poetas Adomas Rimvydas (Mickevičius). O „Visų šventųjų“ kanoną sumaniusi bažnyčios kurija, pasibaigus įšventintų krikščionių kankinių vardadienių (mirties datų) kalendoriniams metams, pagal lietuvių amžinosios ugnies paprotį ant likusio neatpažinto, bevardžio tėvynės gynėjo — nežinomo kario kapo.

Betgi lietuvių papročiu, kaip rodo jau patys žodžiai, vėlių atmintis buvusi nuolatinė, šeimai ir tautai nusipelniusių protėvių pagerbimu prasidėdavo kiekvienos šventės iškilmės — nepriklausomai nuo kalendoriaus, jokių vardadienių senuose tautos papročiuose nebuvo.

Spėju, kad Ilgės reiškia ne vėlių ilgesio ir mirusiųjų pagerbimo šventadienį, o ilgą tamsųjį metą nuo pat rudens lygdienio (kai užkuriami kuorai, uždegamos žvakės, kitos ugnys) net iki žiemos saulėgrįžos (Kalėdų) — kai nakties tamsa pagaliau ima trauktis, užleidžia vietą ilgėjančios dienos šviesai, vis aukščiau kylančiai Saulei.

O tomis blausiomis Ilgių dienomis tenka ilgai vakaroti prieblandoje ir visai sutemus, prasimanius lengvų, bet ilgai trunkančių ir vienodai besikartojančių (monotoniškų) darbų, kuriems nereikia gero apšvietimo. Bet to negana: lietuviai turėjo paprotį per Ilges telktis į bendras vakarones, kieminėdami pas susiedus.

Spėju ne tuščioje vietoje: ūkininkų vakarojimo ir kieminėjimo paprotį gerai atsimenu gyvai. Vieną vakarą kelios šeimos susirinkdavo vakaroti vienuose namuose, kitą vakarą — kituose ir taip toliau. Vaikai užsiimdavo savais žaidimais, moterims netrūkdavo joms rūpimų klausimų, dalijantis patyrimu, o vyrai apsvarstydavo opiausius valsčiaus reikalus, tautos įvykius, permainas pasaulyje. Bet tai tik pertraukose tarp giesmių — giedojimas buvo esminis susitelkimo, traukos kieminėti ir vakaroti kartu veiksnys.

O Vėlinės — tai Ilgių šventadienis, kai susirenkama ne namuose, o bendrame valsčiaus šventoriuje. Aplankyti savo artimųjų vėlių, pagerbti nusipelniusių protėvių atminimo, pavaišinti jų midumi ar samane, įžiebti jiems žvakių, pagiedoti apie degantį kuorą.

Deja, išmintingo žmogaus pasisakymo 2010 metais „Init“ televizijoje įrašas buvo pašalintas, nebesuradau, likęs tik atsiliepimas https://on.lt/ilges-velines

TV laidoje pasigedau tik aptariamų papročių loginio paaiškinimo, protėvių pasaulėžiūros pagrindo. Kodėl nebesančius žmones minėti, ko taip garbinti mirusius? Prietaringa baime aš netikiu. Mano galva, pagarbos kilmė ir esmė — dėkojimas už protėvių sukurtą ir mums paliktą labą. Žinias, išradimus, pamokymus. O ir pačias gėrybes, dvasinį ir medžiaginį turtą.

Juk mūsų indėlis į savo gerą gyvenimą niekingai menkas. Be protėvių palikimo nemokėtume šitaip sumaniai verstis, maža kuo skirtumės nuo gyvulių. Kad ir kokie protingi būtume, visko nuo pradžios iki galo nesugalvotume, nepajėgtume. Juolab, kad diplomuoti nesame tokie sumanūs — dažnai nebemokame jokio naudingo amato, nesugebame prasigyventi savarankiškai, iškalę daugybę nepritaikytų žinių, nebesuvokiame kasdienių technikos ir gamtos reiškinių, nebeskiriame mokslo nuo išplitusio pseudomokslo. Nedidelio pasaulinio sukrėtimo užtektų, kad, praradusi žinias, civilizacija sugriūtų, tektų vėl lėtai ir varganai kapstytis iš laukinio būvio.

Gerbti priklauso ne apskritai ir vienodai, o už dorą gyvenimą ir nuopelnus. Bendrai ir vienodai — tai dabartinis socialinis auklėjimas, neva kiekvienas žmogus vertas savaime. Ši teisių ideologija, visuotinė demokratija yra pragaištinga — ugdo paiką parazitinę pasaulėžiūrą. Gyvenimas turi nuolat gerėti, nes pažanga neva savaiminė, visi bemaž vienodai nusipelnę, turim teisę gyventi gerai. Nepriklausomai, ką ir kaip dirbam. Galim niekinti meistrus ir išradėjus, garbinti politikus ir artistus. Vertinti tik pramogas. Tos pramogos tampa paikos, tuščios ir isteriškos. Beprasmės, juokingos ir gėdingos.

Švedijos karalystė, neleidusi kadaise įsisiautėti inkvizicijai, nepasidavusi Napoleonui, Hitleriui nei NATO, koronės metu nesiėmusi far​mage​dono prievartos, dabar atmeta ir tarptautos org-ijų klimato kaitos darbotvarkę, išbraukia „žaliosios“ energijos tikslus.

Žinia itin svarbi, nes tai bus pirmas kartas, pirmoji valstybė, dargi ES narė, atsisakanti vykdyti žmonijos parazitų pasaulio valdžios nurodymų — daugelis jau neturėjo vilties, kad išvis įmanoma atsispirti pinigų valdžiai. Švedija buvo transhumanizmo „pažangos“ pirmūnė — dabar pirmoji, apsisukusi atgal.

Nesuždirbtų pinigų šeimininkų šėtoniška svajonė ir papirkti pseudo moksliniai užkalbėjimai apie neva natūralią žmonijos evoliuciją į savanoriškos vergovės „modernizmą“ — neišsipildė, suklupo. Užzombinimas netapo visuotinis, priešingai — atsipeikėjimas dar tik prasideda.

Šiuo mūsų žodžiu dar gerokai prieš krikščionybę, jau Antikos pasaulis (sen. graikai, elėnai, romėnai) vadino visą juonių naktigonės mėnesį Ιουνιος - IVNIVS, ir dabar tebevadina beveik visi tautų Tautos palikuonys: anglai June, prancūzai Juin, ispanai Junio, italai giugno, rumunai iunie, bulgarai юни, rusai июнь, latviai Jūnijs. Birželis išlikęs Juonių sinonimu ir lietuvių pavardėse, vietovardžiuose Biržai, Birštonas, kt.

Juoniai (jauniai, kauniai, gauniai, ganiai, guiniai, kuiniai) — tai raiti ginkluoti jaunuoliai (dar nevedę). Jų padėtis lietuviškoje santvarkoje:

piemuo — ganytojas, žirgų ganius (о jautelius ganydavo merginos);

medžiotojas — irgi ginkluotas guinius, raitas ir su skalikų gauja;

pasiuntinys — tėvo arba karaliaus potvarkio perdavėjas biegys, viedzio (vyties) žinios (girdo) pranešėjas girdys, paštininkas angelas (angeris), vėliau perkeltine prasme Dievo pranašas angelas;

palydovas, saugas — raitas ginkluotas svarbesnio žygio lyderis, nuotakos vestuvių pulko pabrolys, kitokių iškilmių palydovas, apsaugininkas, karaliaus gvardietis, vėliau perkeltine prasme Viešpaties angelas sargas;

karys — tėvynės gynėjas brolelis kaunius, išjodavęs kautis, išguiti priešo, pasiryžęs pasiaukoti už tėvus, tėviškę, už mūsų ateitį gyventi nevergovinėje lietuviškoje santvarkoje — savarankiškai, be mokesčių, be tarnų ir be ponų, švento padorumo papročiais ir gamtamoksle tikyba. Todėl pasilikę mes jo atminimui pagerbti išsikeliame gauniaus vėlės vėliavą „Pagaunią“ (Пaгоня).

Mūsų vėliavoje raudonoje liepsnoje pavaizduota balta tautos gynėjo vėlė — ne senis išminčius viedzys ~ viedys (suprastinta tartimi vydys, vytis, vyčius, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis — gaunys ~ kaunys ~ kuinys ~ kuonys ~ juonys ~ jaunius ~ gaunius ~ kaunius.

Aurimas Valujavičius savo žygiu per Atlantą savotiškai pagerbė ir kitus panašius tautos didvyrius: karaliaus Jogailos anūką Kristupą Stulpių (Koloną, Kolumbą), Darių su Girėnu, o mūsų laikais dar ir Mindaugą Juonį (Leoną Jonį), Vytautą Tamošiūną, Gintautą Staniulį.