#nefaite

Pasaulis yra pilnas istorijų. Kiekvieną dieną Tu su jom susiduri. Klausai, ką pasakoja draugai, skaitai spaudą, pletkus. Yra istorijos, kurias žinai nuo vaikystės. Kiekviena jų gimsta ne veltui. Kiekviena geresnė - su moralu. (Spaudą šitoj vietoj gali pamiršti.) Dažnesnėj būna herojus su super galiom. Gali būti širdies kilnumas arba batmobilis. Ir tas super visur veda į šviesą. Kitos istorijos yra apie gamtos grožį ir “10 formulių kaip būti laimingam”, bet tokių Tu neskaitai. Taip pat visose yra trečias brolis Jonas. Tas lopas dėl kurio ir gimsta istorijos. Tai čia Tu. Su savo išskirtiniu mąstymu ir standartiniams piliečiams nesuprantamais sprendimais (Alaus? Alaus. Pirmadienis? Ne, negirdėjau) galėtum užkariauti pasaulį. Dar ir užkariausi. Labai mėgsti tą pamiršti. Tu esi tas žmogus apie kurį kalba normalūs. Kurį sapnuoja. Daugelis nedrįsta net pabandyti gyventi kaip Tu. Kas kart prapuolus tarp pilkos masės tyliai šypteliu - ačiū Dievui pažįstu Tave. Ir tau tikrai nebūtina iš akių šaudyti lazeriu.

Vaikai, nenorėkit suaugti. Būkit kuo ilgiau maži tarakonai tikintys pasakom, Kalėdų seniu, dantukų fėja, vėlykų boba, belekuo. Nekvėpuokit Kūčių naktį laukdami žaislų ir gyvūnų šnekų. Laukit laiško iš Hogvarsto ir tikėkit, kad po lova slepiasi kažkas, kas tikrai nuraus koją. Bijokit sėst ant unitazo, nes ir ten, vamzdžiuose, siaubingas dalykas gyvena. Galvokit, kad Dievuliukas padėjo tėveliui pasveikt, nes užmigus močiutė dabar jo pagalbininkė. Šokit ir krykštaukit Kaziuko mugėj prie rūkyto kumpio prekystalio su teta, kuri karvės kostiumu apsirėdžius. Šokti linksma! Turėkit problemų - namų darbus, nenuravėtą daržą, mamos sriubą, jaunesnį brolį/sesę, pietų miegą, kad Džekis privarė ant kilimo, nes vėl patingėjai išvest. Eikit "skolintis" iš kaimyno vyšnių ir tulpių kilniais tikslais - mama gėles labai mėgsta. Nebijokit verkti ir liūdėti, žinokit, palengvėja. Jums dar aiškintis ir slėptis nereikia. Manykit, kad 5 pinigai - dideli pinigai ir jums dabar jau pasaulis priklauso. Išsimuškit pieninį dantį, įkriskit į dilgynes, nusibrozdinkit kelius - viskas greitai sugis. Branginkit vasarą, jums daug jos priklauso, lėkit laukais kaip žvėriukai, bet svarbiausia - svajokit. Daug, drąsiai, durnai. Tik nenorėkit suaugti. Tai spąstai.

Reikia gyvenime turėti herojų. Reikia turėti vienaragį galvoj, transformerį  širdy, tatuiruotę po akim  ar šunį po lova, bet reikia. Reikia, bent mintyse turėti  tą priebėgą, kur ramu. Kur vaizduotės pagalba atsikurtų gyvenimo tvarka ir pusiausvyra.  Kad būtų kas tave drąsina, kai niekas nepritaria arba blogiau – dėl tavo sprendimų laiko tave nebrendyla su pieno lašu nuo papo. Reikia, kad būtų kažkas, nebūtinai už  tave didesnis, stipresnis ar gražesnis,  bet toks, kuris paima dalį tavo gėlos  ir  nuneša dievai žino kur. Kad jis klausytų, kai tau net nereikia, ir dideliais sparnais užgožtų realybę. Kad būtų vietoj miego, maisto ar sekso.  Ta būtybė, kuri  skatintų tave nesustoti ties pirmais laurais ir nepasiduoti ties pirmu „op“ neperšokus.  Reikia, tiesiog būtina.

Neužtenka. Vieną kart gyvenime kažkur pabuvus nesiskaito,kad tu jau viską žinai apie viską. Jei prisiklausei pliurapalų - kaip ten yra ir dar bent žingsnį žengei  į tą pusę, tai jau esi Ponas Ekspertas. Nichuja. Vieną syk pabuvęs bare  neprisiminsi ar „Pineipl“ ar „Aplpy“, kol galų gale išsiryškinsi, kad tai „Apple pie“. Kol iš tiesų apčiupinėsi, siurbtelėsi ir savo skūra išmėginsi. Ir tai dar negalėsi sakyt jog žinai. Garsiai lodamas ir antraštes nuskaitęs, nebūsi pasaulio bamba su kuprine  patarimų. Dėjau aš ant draugo draugės brolio antros eilės pusseserės, kuri  tai jau tikrai žino, todėl ir tu taip daryk.  Ir jeigu bandysi vaidint antrąją Anglijos karalienę sukelsiu maištą, nes  dviejų tų karalienių nebūna.  Nesakyk, žodžio „suprantu“, jei nesupranti, nes dažniausiai pakasi savo mintis po paminklu arba išloši pauzę  pagalvoti. Ir dievaži, nepertraukinėk vos prabilus, nes atrodai kaip laukinis ugnies niekada nematęs.  O  jeigu tavo sapnai susiję su žmogžudyste, dantų rovimu ar kraujais, tai nereiškia blogos lemties, tai tiesiog tu - kaip arklys su  akidangčiais. Neužtenka, tik užmetus smalsią smailią akį suprasti viską. Neužtenka.

Yra namai. Yra namai, kur kitiems iš šono atrodo kaip landynė, bet tau - namai. Ir net chata su baseinu, prijaukintais tigrais, nuosavom palmėm ir Ferrrari prikištais garažais  nebūtų mieliau.  Yra namai ten, kur mylimas žmogus, bet iš tiesų tu tempiesi savo žmogų, kur tavo namai. Namai ten, kur nebūtinai  šilta ar yra jūra, nebūtinai ten, kur gerai uždirbi ir tikrai ne ten, kur tave visada vertina. Bet yra namai, kad ir  iš  kur sugrįžus, kad ir kaip sumuštas ar neteisingai apkaltintas vis tiek pailsi. Iš tiesų pailsi. Kur užgriūna kažkur užtrukę sapnai, kur miegi iki pietų ir atrodo vis ne gana(nors nebuvai lyg pavargęs), kur miegas suima aštuntą vakaro ir niekas nebeatrodo taip baisu.  Yra namai, kur gali grįžti sudužusia kaip vaza dūšia, o kas iš jos liko neštis kuprinėj ir nereikės net „momento“, kad viskas susilipdytų. Kur treningas nepadaro tavęs marozu, o neplauta galva – nevala. Namai, kur tavęs laukia glėbys arba lova ir dėl to tu kaip po antklode jautiesi saugiau. Lyg užuovėja nuo visko, lyg šešėlis kai myžt noris, o tualeto nėra. Namai. Nors ir po smilga. 

"Nu jo, ten jų gan daug." - pagalvojo maža pensininkė bobutė ir bijojo toliau. Visą gyvenimą bijojo. Jaunai buvo baisu nepritapti,todėl niekuo niekada neišsiskyrė. Rengėsi pilkai, dainavo negražiai, šokti buvo gėda, skaityti nemadinga. Vėliau, hormonams tvokstelėjus galvon, bijojo pastoti septyniolikos, turėti keturis vaikus, neturėt laiko net plaukų sušukuot ir augint juos viena. Aštuoniolikos pagimdė trynukus, vos nenupliko, augino ne viena. Su mama. Bijojo vėžio. Tad valgė tai, kas žalia, mažai su kuo bendravo. Poliklinikoj turėjo auksinę nario kortelę ir ateidavo kartu su valytojom. Baisu buvo šnekėti garsiai ypač apie tai, kas slėpėsi giliai. Bijojo viską pradėti nuo pradžių,nes nepasiseks. Auginti nagus, nes nulūš. Keliauti, nes apvogs. Sakyti myliu, nes neatsakys. Kalbėt su juodaodžiu, nes nužudys. Gert vyną vakarais, nes taps alkoholike. Skaityt prietemoj,nes apaks. Čiuožt ant ledo,nes nugrius. Lipt ant šulinių,nes įgrius ir nuskęs. Valgyt dideliais kąsniais, nes pasprings. Dalintis, nes apgaus. "Nu jo,ten jų gan daug." ir sėdėjo apsivyniojus radiatorių bijodama pažiūrėt už spintos. O ten Gyvenimas juokėsi springdamas.

Ačiū, Jūs mano, Idiotai. Dideli, maži, jaunesni ir seniai, ryži, pliki, rudaakiai ir ne, bandantys būti normalūs, destrojeriai ir išsitaškę. Apsišuniavę ir kates skraidyt mokinantys. Daugiausia "pagaliai" ir ne mažiau brangūs "minkštučiai". Visur vėluojantys ir punktualūs iki tylaus terorizmo. Seniai matyti, vakar apkabinti, išgerti mėgstantys ir to nedarantys. Stipriai žuvim per kuprą vanojantys, smailaus žodžio negailintys ir kaip mūras šalia stovintys. Atkakliai saldumynus dovanojantys, maž 103 kartą paeis. Kartu burbuliuojantys ir tylintys kartu iki pirmo troleibuso. Ne be Jūsų pagalbos išmokau krist ne ant plyno veido, o ant žando. Dalintis ne tada, kai visko užtenka, o tada, kada trūksta. Klysti lygioj vietoj ir iš to pasijuokti. Apsigėdinti per visus 181 centimetrus ir juoktis dar garsiau. Laikyt neišlaikomą paslaptį, prisipažint viskuo rizikuojant, riaumoti užsilipus ant kalno, jeigu to noris. Ir niekuomet nesibaimint būt tokia pat Idiote.

Išaušus rytui, šypsaisi. Dar kartą turi metus laiko kažką pakeisti.