#kinas

Kinas is Gay and Transmasc!

"Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives" (2010) directed by Apichatpong Weerasethakul

I had the goofy ahh idea of trying to draw euro mascot with Gyaruo styles

(plz use the official art, not the suits)

Skillzy is an Electric/Fighting Type!

Kinas is a Grass/Fairy Type!

Kaip atrodo kino teatras? Dėka nepavydėtino kino rekomenduotojo likimo, buvau releguotas išankstinėms, bet deja, deja, naminėms peržiūroms. Kita vertus, stipraus kino joks užrašas “For screening purposes only” negali sugadinti. Mano dešimt: 1 TONI ERDMANN (2016, rež. Maren Ade) Juokingiausias metų filmas kartu yra begaliniai liūdnas. Maren Ade lyg senbūvė sudirigavo tėvo-dukros santykių apsistumdymą, ištęsdama filmą kiek jai patinka ir vis tiek nenutraukdama tįstančio žiūrovo dėmesio. Sauja scenų, kurių nebeištrinsi gyvenime. Vientisas filmas, kuris augs ir augs seansas po seanso. Tiesi istorija su subtiliais kreivumais - štai, kas yra šventė kine. 2 LISTEN TO ME MARLON (2015, rež. Stevan Riley) Visas šio doko stuburas - Marlono Brando įrašai, reaguojantys į šlovę, aktorystę, politiką. Vien jo balsas, archyviniai vaizdai ir kažkoks stebėtinas intymumas, tarsi atviras pokalbis su vienu iš aktorystės didžiųjų. 3 EL ABRAZO DEL LA SERPIENTE (2015, rež. Ciro Guerra) Meditatyvus, kažkiek “Dead Man” menantis patyrimas apie žmogaus ir gamtos reikalus, vykstantis toli nuo civilizacijos čiuptuvų. 4 ANOMALISA (2015, rež. Charlie Kaufman) Nuo pat vaikystės nekenčiu lėlių animacijoje, bet Kaufmanas yra magas - jo lėlės sužmogėja tiek, kad per garsiąją sekso sceną nėkart negali prunkštelti. Lėlės dulkinasi, o tu nuperki viso to autentiškumą. Būtent autentiškumo ieško ir pilkumos įbetonuotas herojus, motyvacinių kalbų sakytojas, kurio kelias į prabudimą prasideda viename iš pilkų tinklinių viešbučių. 5 CEMETERY OF SPLENDOR (2015, rež. Apichatpong Weerasethakul) tęsia “Joe” besivadinančio tailandiečių autoriaus sapniškas fantazijas. Jau įprasta, kad tikra ir anapasauliška, gyvi ir mirę sąveikauja kaip jiems patinka, sava logika. Gera sapnuoti tokias istorijas. 6 EL CLUB (2015, rež. Pablo Larraín) Klubas įsikūręs kažkuriame niūriame Čilės pajūry yra skirtas pedofilija ir kitomis žiaurybėmis prasikaltusiems kunigams tiesinti. Visa tai fiksuojanti istorija, virsta per veidą smūgiuojančiu kaltės ir atlaidumo klaustukų rinkiniu. 7 THE VVITCH: A NEW-ENGLAND FOLKTALE (2015, rež. Robert Eggers) Pavadinimas žada pasakiškumą, tokį, kuris arčiau siaubo nei saldumynų. Raganizmu kaltinama dukra priversta kovoti su kipšo (ar pan. rūšies) mesteltu negandų tinklu. Negaliu toliau pasakoti, nes sugadinsiu tikrai netikėtus baigiamuosius fejerverkus. 8 TIKKUN (2015, rež. Avishai Sivan) Kažkaip šiemet ne viename filme žongliruojama tikėjimo klausimais. Štai dar vienas: paliegusį ortodoksą ima persekioti baisus dalykas - dvejonės. Ir krokodilai. 9 BITTER LAKE (2015, rež. Adam Curtis) Giliai neriančio filmo tezė — Vakarai šeria auditorijas suprimityvinta gėrio ir blogio kova, kai realybė yra keliagubai raizgalesnė. Todėl ir karai, kurie vyksta, neturi atsakymų, visai neaišku kas laimi prieš ką, į ką šaudo Aljansas ir išvis kaip ta pekla užsikūrė. Išsamus galvos pildytojas. 10 HYMYILEVÄ MIES (2016, rež. Juho Kuosmanen) Tikra bokso istorija, kuri neturi nieko bendro su žanro klasika (nebent monochromą) ir savo tradicinę nefavorito kovos prieš čempioną užuomazgą sudarko visišku antiheroizmu. Į rimtą kovą kopiantis boksininkas nepasitiki savimi, nedemonizuoja priešininko ir iš anksto pasitenkina didesniu prizu — išsipildžiusia meile. Vertas peržiūros ir neišsemiamos diskusijos, kaip kurti nedideliabiudžetį, bet kokybinį kiną Lietuvoje, dalyviams.