Žemės Laumė

Laimingasis Lazaras („Lazzaro Felice“, 2018) – ypač jaudinančiai užfiksuotas ant 16mm juostos filmas, savyje nešantis įvairiausių simbolių ir alegorijų kraitį, taip pat užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos nežinia ar įmanoma rasti atsakymų. Pavyzdžiui – kokia yra gėrio pozicija mūsų pasaulyje? Ar mes jį tikrai galime priimti? Ar žmogus – vis dėlto tik gyvulys? Negana to, ši juosta yra geras pavyzdys italų neo-realizmo šakai, o taip pat ir gudriai peršokantis žanrus vos per duotas 128 minučių ekrane.

Dažniausiai gerus filmus vertiname pagal kelis kriterijus, kaip kad – ar buvo pakankamai vizualiai gražus arba, ar galima prijausti siužetui, ar patrauklūs veikėjai. Šiuo atveju, filmas turi tiek estetiškus vizualus, širdį liečiantį pagrindinį veikėją Lazzaro, įtraukiantį siužetą, kuris nėra perdėm dramatiškas, o tuo pačiu ir aiškią filosofinių minčių kryptį. Žiūrint filmą, nors ir sukuriama atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti, smegenys nenustoja veikusios ir persvarsto pateikiamas idėjas.

Vienas iš didžiausių filmo sėkmės faktorių – taiklus kastingo pasirinkimas. Aktorius Adriano Tardiolo, įkūnijantis Lazzaro, pasižymi išvaizda, kuri primena senuosius italų tapytojų paveikslų veikėjus. O ir pati režisierė pasižymi polėkiu į tradicinį ir liaudišką siužeto vaizdavimą – tokiu būdu stilius gaunasi vientisas, vieningas. Režisieriės sukurta filmo aplinka yra tvirtai prigretinta etniniams italų ypatumams, kultūros charakteristikoms – tai jau yra tapę jos braižu (panašiai atrodo ir filmas „La Chimera“ 2023). Lazzaro personažas nuo pat filmo pradžios pagauna žiūrovo dėmesį, mat jo visa esybė yra persmelkta gėrio. Iš pradžių tą gėrį galima sumaišyti su buvimu pastumdėliu, kvailiu; juk kas būtų toks atsidavęs padėti kitiems ir nusileisti akivaizdžiai nepagarbai? Vieno iš interviu su režisiere Alice Rohrwacher metu (užfiksuotas „International Confereration of Arthouse Cinemas“ CICAE), ji atvirauja savo filosofiniais apmąstymais filmo kūrimo metu,  o vienas iš jų – buvimas geru. Dažnai gerus žmones visuomenė apibūdina, kaip kvailius, tačiau, kaip režisierė toliau aiškina, žodžio kvailys (it. stupido) etimologinė reikšmė italų kalboje – smalsumas, stebėjimasis. Tą sekdama ji kūrė Lazzaro veikėją.

Suprasti Lazzaro yra svarbus ir jo aplinkos kontekstas filme. Pirmoje filmo dalyje jis yra dalis 54-rių kitų žmonių vergovėje, jiems to net nežinant. Režisierės kuriama aplinka yra labai panaši į senus laikus, kuomet dar nebuvo technologijų, televizorių, o pirmas įspūdis pamačius šiuos veikėjus – kad jie baudžiauninkai. Jie atsiskaito visu derliu savo ponams, visuomet jiems lieka skoloje dėl neaiškių priedui prirašytų trūkumų. Sudėtingos gyvenimo sąlygos kartais kuria atskirtį – tai yra išgyvenimo žaidimas. Ponia de Luna (aktorė Nicoletta Braschi) stebėdama dirbančius vergus pasako svarbius žodžius sūnui Tancredi (aktorius Luca Chikovani): „Aš išnaudoju juos, jie išnaudoja tą vargšą vyrą. Tai yra nenutraukiama grandininė reakcija“. Iš esmės, filmas nagrinėja naudojimąsi gėriu iš skirtingų perspektyvų.

Įdomi santykių dinamika yra kuriama tarp minėto Tancredi ir Lazzaro. Nors, rodos, Tancredi kuria draugišką santykį su Lazzaro, jis vis tiek yra ponas, kiekvienas jo poelgis turi užkoduotą jo pasąmonėje kąstų skirtumą. Jis neatsiklausęs užima Lazzaro olą, naudojasi jo gėriu, kad nedorais būdais gautų pinigų iš šeimos, o galiausiai ir bando jį priversti jaustis blogai, kad turi atlikti savo pareigas vergovėje (ironiška, juk techniškai, pats Tancredi yra jo ponas). Jų santykis įgauna finalinę savo formą antroje filmo dalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom: Italijoje žiema, ji šalta, šiuolaikiška, o gyvenime verstis „įmanoma“ tik apgavystėmis. Lazzaro lygiai taip pat šiltai žiūri į Tancredi, kuris atrodo, irgi buvo pasiilgęs savo „netikro brolio“. Tancredi veikėjo užduotis filme yra veikiau ne atpirkti ponų klaidas, juos teisinti ar bandyti suprasti, o veikiau – atskleisti, kad žmonių tokia prigimtis. Gali mylėti, norėti gero, bet iš esmės mes nesame geri, tai yra režisierės požiūris į žmogiškumą. Ir visgi, Lazzaro Achilo kulnu tampa Tancredi.

Svarbiu simboliu tampa upė – ji skiria realų pasaulį nuo jų savotiškai mitologinio pasaulio, o ponai ir vergai, galima sakyti, yra atėję iš skirtingų pasaulių, turint skirtingus suvokimus apie pasaulį. Atėjus laikui vergams pereiti šią upę, jie jos bijo – jie įsitikinę jos mitiškumu, kad ji juos pražudys. Ją peržengus jie praranda dalelę savęs ir tampa to kito, šalto ir nepriimančio pasaulio dalimi. Jo atšiaurumas juos veda prie neetiško elgesio, atskirties nuo gamtos – nors kieme auga valgomi dalykai, jie jų nebenori, ryšys su gamta jiems tampa atgrasus, o laikraščio dalis apie jų buvusį gyvenimą – religija.

Apie filmą galima kalbėti ir rašyti ypač daug, tačiau neišduoti jo visų paslapčių ir palikti intrigą žiūrovui taip pat yra svarbu, todėl ties čia ir stabdau savo rašomą tekstą. Praėjo jau savaitė nuo pirmo karto žiūrint „Laimingasis Lazaras“, tačiau gilūs liūdesio jausmai vis dar yra persmelkę mano mintis, kai mąstau apie šią juostą. Liko svarbiausias klausimas: kiek gėrio yra kiekviename iš mūsų?

Pav. 1 "Acheronas" (2023), režisierius Manuel Muñoz Rivas

Ar kada svarstėte apie tai, į kokio tipo transą įvestų filmas apie persikėlimą keltu? Kokias mintis apie vaiduoklius ir tarp ribų esantį pasaulį galėtų sukelti dokumentinis kinas? Eksperimentuojantys juostų kūrėjai narplioja vaidybinio kino ištyrinėtas temas, suteikdami joms naujų įžvalgų, apmąstymų, erdvės svarstymams ne tik menininkui bet ir žiūrovui.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) siūlo tris eksperimentinio žanro filmus šių metų programoje, iš eilės pradedant nuo „Azijietiška vaiduoklių istorija“ (režisierius Bo Wang, 2023). Trumpametražis 37 minučių trukmės filmas pasineria į gan aštrią temą – per ironijos pripildytą prizmę su vaiduokliškais elementais nagrinėja komunistinės Kinijos įtaką Hong Kongui, aplinkinėms Azijos šalims bei JAV istoriniame kontekste. Filmas pripildytas ne tik įdomios ir šokiruojančios informacijos apie 20-tojo amžiaus vidurio įvykius, bet ir įmantrių garso montažo savybių – persipinantys garsai suteikia pulsą ir ritmą dokumentinei archyvinei medžiagai, kurią papildo režisieriaus užfiksuoti momentai šių laikų kontekste. Šmaikštus režisieriaus požiūris į kūrybą apie politiką suteikia ganėtinai savitą charakteristiką dokumentiniam kinui, atliekantis uždavinį supažindinti su istorine medžiaga.

Kitas filmas vakaro programoje: „Žydėjimas“ (režisieriai Helena Girón ir Samuel M. Delgado, 2023). Per 17 minučių trukmės paieškas paslaptingosios ir mitinės salos pavadinimu San Borodonas kūrėjai supažindina su seniai ispanų kultūroje iš kartos į kartą Kanarų salų regiono gyventojams girdimu mitu. Patys kūrėjai jo paieškos klausimui suteikia kitokią spalvą: tikslas surasti salą yra savanaudiškas, mat tikrasis siekis yra ją pasisavinti. Kokia to prasmė ir kur slypi moraliai teisingas pasirinkimas? Kūrėjų rankomis apdirbta juosta (montaže maišyta su skaitmeniniai apdirbta juosta), kurioje slypi ne tik jų užfiksuoti kadrai iš Kanarų salų regiono bet ir intymumas užkoduotas unikaliame juostos spausdinime, užduos meditatyvią būseną, besitęsiančią iki kito filmo.

Paskutinysis darbas – ginčitinai hibridinis eksperimentinis filmas, esantis kažkur ant ribos tarp dokumentikos ir vaidybos – „Acheronas“ (režisierius Manuel Muñoz Rivas, 2023) geras 26 minutes nagrinės gyvenimo kelionės klausimą. Pats filmo pavadinimas duoda užuominą žiūrovams: Acheronas graikų mitologijoje, tai upė, kuria sielos plaukia į požeminį pasaulį. Taip ir keltu besikeliantys, ribinėje terpėje tarp būties ir nebūties estintys pakeleiviai keliauja link savo tikslo (kuris tikrai nėra pomirtinis pasaulis!). Sudėtingais rakursais papildančiais kasdienius, tačiau tarpusavyje nesusijusius ir žavius dialogus, 16mm juostoje užfiksuota dienos ilgio kelionė raminančiai veikia panašioje liminalioje erdvėje esančius žiūrovus. Kur prasideda matomo filmo realybė ir kur ji susijungia su pačiu žiūrovu?

Programos unikalią dvasią apibendrinant diskusija su trimis minėtų filmų režisieriais („Acherono“ ir „Žydėjimas“) susiguls mintys apie matytą eksperimentinę dokumentiką. VDFF kuratorių atrinkti filmai tarpusavyje sukuria ypatingą žanrinį žaismą – nors filmų istorijos ir temos skirtingos, žiūrint kartu jie prideda savito žavesio vienas kitam, perkeldami žiūrovą į ramius ir gilius apmąstymus. Paskutinis seansas 20-tajį kartą vyksiančio festivalio programoje rytoj 19 valandą „Skalvijos“ kino salėje.

kaip gražiai šoka medžiai

Perkūno užduotam ritmui,

jo aidintiems karinio būgno garsams,

kol Saulė bergždžiai bando atsiimti dieną.

jau rudenėja,

oras aštresnis ir gaivesnis,

Vėlinas po mažėle gesina savo laužus

prie kurių linksmindavosi su Gabija.

Žemyna ruošiasi miegoti -

jau tuoj jos numylėti žali žemės lopinėliai

nusidažys kraujo ir aukso spalvomis,

taip atsiduodami žiemos Ladai.

o tada po ledo karalystę,

vaikščios vilkės ir lietuviai:

karaliaus jie net vienatvėje,

laiką stingdinančio sniego platybėse.

ir Vėjas ir Lietus jau traukiasi

nors Perkūnas dar būgnyja -

karo nebus,- taip jie byloja,

įskridus Deivei Paukštei į namus.

2023 09 01

"Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives" (2010) directed by Apichatpong Weerasethakul

Aleksandra Bekerytė | Žemės Laumė

Yra daugybė įvairių būdų pradėti tekstą apie filmą „Liūdesio trikampis“ arba režisierių Ruben Ostlund – šiedu pagarsėję kontraversiškomis idėjomis. O tiems, kas jau žino, kokia linkme gali pasukti pokalbis apie tai, turbūt įdomu, kuria linkme suks ši recenzija. „Liūdesio trikampis“ yra vienas geriausių 2022 metais išleistų filmų – laimėjęs Palm d‘Or 2022, satyrinės dramos žanro kūrinys apima ryškias ir sudėtingas temas, jas puikiai apibendrina, o svarbiausia ir susieja tarpusavyje: pinigų kaip vertybės problemą, žmogiškumo pražūties temą, ir daugelį kitų, kaip, pavyzdžiui, intelektualinės apgaulės tarp turtingųjų temą. Visa filmo esmė yra labai aiški – žiūrint filmą, rodos, stebime kažką žaidžiantį lėlėmis (kažką – juokinga, akivaizdu, kad režisierių žaidžiantį su aktoriais). Galbūt režisierius tokiai idėjai įkvėpimą gavo iš A. Hitchcock‘o – jo garsi frazė „I never said all actors are cattle; what I said was all actors should be treated like cattle“ ypač tinka šio filmo personažų situacijų pobūdžiui apibendrinti – visiškai absurdiškos ir satyrinės situacijos, kurių metu rodos, siekiama kuo stipriau sumenkinti tuos pačius turtuolius (kurie, visgi, yra aktoriai). Apie tai ir bus ši recenzija: žmonių nepasotinamą alkį turtui.

Būtent darbo pradžios jachtoje scenos kadruose matoma skirtingų darbuotojų socialinių sluoksnių dinamika: kol klientų aptarnavimo komanda su įkvėpimu džiūgauja, kitame kambaryje matosi praeinančios valytojos. Kitas kadras: nors klientų aptarnavimo komanda filmuojama iš nugaros ir iš kito kambario tarpdurio, fokusas vis dar fiksuotas ant jų. Praeinant valytojoms susikuria įdomus rakursas, tuo atsiskleidžia aiškus principas: kurie darbuotojai yra „svarbesni“, ant tų yra ir kameros fokusas. Ir žinoma, valytojai yra tie „nesvarbūs“. Iš karto po to seka tų pačių, juodai apsirengusių filipiniečių darbuotojų komandos kadras, sėdinčių labai įprastoje aplinkoje, skaitantys grožio žurnalus ar besišnekučiuojantys tarpusavyje, kol virš jų esančioje prašmatnioje aplinkoje džiūgauja „svarbesnių“ darbuotojų komanda.

Kurdamas ypač ryškų darbuotojų socialinį skirtumą, režisierius to nepamiršta filmo eigoje. Trečiojoje filmo dalyje, tiems porai sėkmingųjų išgyvenusiųjų, tenka suktis saloje su turimais įgūdžiais. Turtuoliai dužusios jachtos svečiai, žinoma, įgūdžių neturi. Tačiau prie jų prisideda ir klientų aptarnavimo komandos lyderė – Paula (aktorė Vicki Berlin). Viskas, kuo ji bando verstis saloje, tai yra žmonių būrimas į bendromis jėgomis besiremiančią grupę, duodama nurodymus. Vienintelis žmogus, kuris geba „iš tikro“ pravarčiai verstis šioje situacijoje, yra vienintelė iš valytojų komandos išgyvenusi darbuotoja Abigail (aktorė Dolly de Leon): ji be jokių įrankių pagalbos pagauna žuvį, užkuria ugnį, pagamina tą pačią žuvį, ateinančias dienas panašiai verčiasi. Rodos, kad režisierius sudievina šios socialinės grupės įvaizdį. Juntamas aiškus pasididžiavimas savo rolę pakeitusia moterimi, jėgos klausimas šioje situacijoje yra matomas, kaip pozityvus dalykas. Tačiau pokytis įvyksta visiems, tuo pačiu ir jai. Supratusi savo galią prieš šiuos žmones, ji paliepia jiems ją vadinti kapitone, skatindama tokį jų elgesį su maistu. Šioje scenoje, jos lyderystė atsiskleidžia ir per režisieriaus sumanytą rakursą: visur ji sėdi aukščiau, stovi aukščiau. Jos galia matoma veikėjo pozicijos bendrame plane būvio.

O toliau, kad patenkintų savo artumo poreikį, Abigail pradeda verstis kapitalistinėmis priemonėmis absurdiškoje situacijoje: moka Carl (aktorius Harris Dickinson) už nakvynes pas ją maistu, kuris yra bendras grupės, tačiau dėl jos buvimo lyderio pozicijoje, ji įgauna „teisę“ jį leisti kaip panorėjusi. Taip prasideda Abigail personažo pokytis, savotiškas sugadinimas. Yaya (aktorė Charlbi Dean) pasisiūlius keliauti patyrinėti salą, Abigail prisijungia prie jos. Vėl atsiranda skirtingi socialinės galios vaizdavimai: Abigail dūsta lipant į kalną, Yaya atrodo nepriekaištingai sėdinti jo viršūnėje. Galiausiai, atradus viešbutį, Yaya personažas įgauna vilties simbolį – kamera ją stebi iš nugaros bendru planu, personažui stebint ramią jūrą, šiltos spalvų gamos dangų; Abigail personažas įgauna nevilties simbolį. Ji yra įspausta į kampą didelių akmenų, jos veidas pabjuręs, žvilgsnis žvėriškas, režisierius pereina į prieš tai kiek mažiau matytą su šiuo personažu stambų filmavimo planą.

Senosios alchemijos simbolis Oruboru gali būti prigretintas šio filmo idėjai apie pinigus – tiek iš turtingųjų perspektyvos, tiek ir iš viduriniosios klasės atstovų perspektyvos. Paprastai aiškinus, Oruboru yra amžino atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Gyvatė prarydama savo pačios uodegą nesibaigiančiame to veiksme tuo pačiu nuolatos tęsiasi ir regeneruojasi. Tačiau, šį alchemijos ženklą galima prigretinti gamtoje matomam reiškiniui: ekstremalaus karščio sąlygose gyvatė nebegali reguliuoti savo kūno temperatūros, tai sukelia metabolizmo šoktelėjimą ir ji praranda gebėjimą diferencijuoti tarp skirtingų kūnų, ko pasėkoje ji pradeda valgyti pati save, iki kol numirs. Abigail taip paskęsta toje idėjoje apie buvimą lyderės, kad yra pasiruošusi žudyti ir likti gyventi „negyvenamoje“ saloje, nors nėra aišku, kiek tai saugu – ji pradeda „valgyti“ save pačią, kaip gyvatė.

Viso filmo eigoje matomos turtuolių vertybės tampa neatskiriama jų personažų dalimi visuose filmo veiksmuose. Atsidūrus negyvenamoje saloje, neturint maisto ar įgūdžių jam pasidaryti, kai kurie vyriškiai iškeliauja jo ieškoti. Carl randa kvepalus tarp šiukšlių, kuriais džiaugiasi, kvepinasi. Kameros pozicija yra jo lygmenyje, tačiau jo aplinka atskleidžia jo sąmonės ribotumą – jis sėdi tarp šiukšlių prie aukštų akmenų, kamera vaizdą apima vidutiniu planu. Panaši situacija ir kameros planas – Dimitry (aktorius Zlatko Buric) aptikus mirusios žmonos kūną, atplukdintą į salą po laivo katastrofos. Viskas prasideda panoraminiu planu, kur šiedu veikėjai tokie smulkūs, rodos galima sumaišyti su šalia gulinčiais akmenimis. Kitas kadras – vidutinis planas, kaip Dimitry sielvartauja dėl mirusios žmonos, bet rūpinasi ir savo vertybėmis. T.y. jis be jokios abejonės savo veiksmuose nuima nuo jos piršto didžiulį žėrintį žiedą ir prabangius karolius. Galima pastebėti panašumų su Oruboru – juk tie turtai jam niekuo nepadės būnant negyvenamoje saloje, tačiau visgi, svarbiau yra tai.

Dažnai sakoma, kad gyvenimas imituoja meną (“Life imitates art”), o „Liūdesio trikampis“ istorija satyriškai imituoja žmonių tendenciją į skirtingas galios apraiškas, o režisieriaus pasitelktos priemonės aštrina istorijos poveikį žiūrovams.

Letterboxd

Nors kovo mėnesio pradžia sakomai žymi pavasario pradžią, tikrasis pavasaris – kovo 20-21d. Tai yra būtent ta data, kurios metu vyksta astronominis pavasario lygiadienis. Tai reiškia (supaprastinant kalbą iš moksliškosios į buitinę), Saulės centras yra lygus ir Žemės dangaus pusiaujui. T. y., diena ir naktis susilygina, ir po šios datos, dienos tampa ilgesnėmis už naktį.

Tik lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose, o liaudies papročiai teigia, kad miško šaltinėliai, tekėję ta pačia pasaulio kryptimi, yra šventinantys, ir jais reikia apsiprausti. Tai – naujo sezono pradžia, o mūsų sėsliesiems žemdirbiams protėviams, tai reiškė lauko darbų pradžią.

Visai įdomu yra tai, kad išdėsčius akmenis išilgai rytų-vakarų kryptimi, Saulė tekės būtent virš jų. Taip protėviai ir sekė, kuomet bus lygiadienis. Visas žemiečių - o tai yra ir žmonių, ir gyvūnijos - gyvenimas, priklauso nuo dangaus kūnų. Mėnulio pozicija danguje daro įtaka mūsų savijautai, o taip pat ir saulė. O kai ją dengia debesys, mūsų kūnai silpsta, neprisitaikę prie gyvenimo tamsoje, pilkumoje. Net ir žvaigždynai – jų pozicija nakties danguje leisdavo senovės žmogui sekti laiką.

Pavasario lygiadienis – savotiški nauji metai. Žiemos sąstingis eina į pabaigą. O šiandiena žymi dešimčia dienų iki ateinančio gamtos pabudimo meto.

Nuotrauka: Lomių kaimas, asmeninis archyvas

M. Gimbutienė tyrinėdama atrado Didžiają deivę. apie ją daug nėra žinoma, tačiau ji yra. ilgais aukso šviesumo plaukais ir pasakišku veidu ji yra mūsų panteono dalis. drįsiu pareikšti savo versiją - tai Austėja.