Aš mečiau rūkyti, kai tu išėjai. Gal dėl to, kad tai buvo mūsų ritualas, o gal dėl to, kad tas salstėlėjęs cigarečių kvapas man priminė tave. O man to mažiausiai reikėjo. Nes kiekvienas mano sutiktas vaikinas man priminė tave, kiekvieną kartą, kai mane kažkas pakviesdavo vardu, atrodė, kad girdžiu tave, tavo balsą šaukiantį mane.  Todėl mečiau rūkyti,  kad bent nejausčiau tavo kvapo apsivijusio mane. Kad bent taip nebejausčiau tavęs šalia.

-Aš suprantu, kad tarp mūsų nieko negali būti ir atrodo, kad esu susitaikius su tuo, bet kodėl tada man dar vis skaudu pagalvojus apie jį su kažkokia kita mergina? -Tu juk supranti, kad anksčiau ar vėliau tai vis tiek nutiks. -Suprantu. Ir aš žinau, kad mes tiesiog neesam skirti vienas kitam ir jis anksčiau ar vėliau bus laimingas. Kitos dėka. -Ir tu būsi laiminga, su kitu. Čia nėra kažkoks žaidimas, mieloji. Tau atrodo, kad tau reikia laimėti - pirmai susirasti kitą. Tau nebaisu jį pamatyti su kita. Tau baisu, kad tu pirma pamatysi jį su kita. Jis ne tau skirtas, pati tą supranti, juk tau skirti neišeitų ir nesižavėtų kitoms. Bet tu esi tokia konkurencinga, tokia žaidėja, kad tau atrodo, kad tau reikia kitą susirasti pirmai, kad jis pavydėtų, kad jis suprastų ką prarado, kad jaustųsi kaltas ir nelaimingas. Bet kas tau iš to? Ir kam tau tas, kuris tavęs nemyli?

"Tu jo dar vis lauki." Minutę patylėjau, nes galvojau, kad tai buvo klausimas. "Ne, aš neklausiu. Nelaukiu tavo atsakymo. Aš žinau, kad tu jo dar vis lauki." Ar aš jo dar vis laukiu? Galbūt. Bet tai kitoks laukimas. Tai laukimas, kai tu apie tai negalvoji. Tu gyveni savo gyvenimą, diena iš dienos, tu užsiimi savais darbais, tu bendrauji su kitais, tu galvoji apie daug kitų dalykų. Tu neužsiimi laukimu, tu negalvoji apie jį dienomis, naktimis, tau rūpi visai kas kita. "Galbūt tu ir teisi. Aš greičiausiai jo dar vis laukiu. Bet šitas laukimas toks pats kaip kai žiemą lauki vasaros, nes tau šalta ir tu nori šilumos. Kai tu nieko dėl to nedarai, nes žinai - vasara vis tiek, ar šiaip ar taip, ateis."

Jis nekentė žalios spalvos, todėl ji nebenešiojo savo mėgstamiausio megztinio, o kiekvieną rytą dėdavo į akis mėlynus lęšius, kad jis nežinotų, jog jos akys - būtent samanų žalumos. Kartą jis jai pasakė, kad jos plaukai keisto ilgio, o ir galai lyg nušiurę, todėl ji juos nusikirpo, nusikirpo taip trumpai, kaip niekada net pasvajojus nebuvo ir taip, kaip niekada nenorėjo. Jam nepatiko jos geriausia draugė, nes ji per daug šypsojosi ir atrodė pernelyg laiminga, todėl ji nustojo su ja bendrauti, nors tai buvo vienintelis žmogus, priverčiantis ją labiau džiaugtis gyvenimu. O tada jis išėjo, nes jai netiko mėlynos akys prie tamsių plaukų, kurie jam atrodė negražiai per trumpi ir dėl to, kad jam ji atrodė keista, kad neturi draugų.

'Tu keista'. Jis šiuos žodžius pasakė taip lengvai, tarsi tai būtų buvę paprasta. Tarsi tai buvo ne komplimentas, įžvalga, o tiesiog įprastas, kasdieninis dalykas. Tarsi vietoj 'keista', jis būtų paminėjęs mano vardą. 'Ne taip keista kaip tu pagalvojai. Tu paslaptinga, tu tarsi nauja knyga, kurią skaitau kasdien ir vis sužinau kažką naujo, bet kartu tu man tokia atsivėrus, tokia artima, tokia nuoširdi. Ir aš nesuprantu kaip galiu pažinoti žmogų, dar tiek daug apie jį nežinodamas.'

Aš įsivaizdavau, kad viskas yra lengva. Kad tu tiesiog prabundi, atsikeli, išeini, sutinki savo gyvenimo meilę ir nugyveni visą likusį gyvenimą su juo.  O pasirodo tau reikia kovoti. Tau reikia stengtis nubusti, tau reikia turėti jėgų atsikelti ir išeiti. Tau reikia stengtis pamilti, tau reikia stengtis sutikti savo gyvenimo meilę ir nepalūžti jei kiekvienas sutiktas būna ne jis. Pasirodo viskas nėra taip lengva. O gal aš tik įsivaizduoju?

Aš jau mylėjau. Daugiau nenoriu. Užteko.

Aš labai bijau įsimylėti, bet neslėpsiu..aš to noriu. Noriu to virpesio pirmą kartą prilietus tavo lūpas, noriu to kojų tirpimo tave pamačius, noriu fejerverkų, noriu tos mažytės šypsenos, kai pasislėpus atrašinėju tau į žinutes. Man viskas atrodo taip nauja, nauji jausmai, naujas gyvenimas. Ir kad ir kaip dabar skauda..aš to noriu.