O_O

Jei Tu ramus, kada kiti klejoja, Pametę galvas kaltina Tave; Tiki savim, kada kiti dvejoja, Ir jų dvejonių nelaikai kalte; Jei moki kantriai laukt ir nepavargti. Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu, Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti Ir nesidėt protingu nei geru; Jei Tavo svajos remiasi tikrove; O mintys – ne vedliai, o palyda; Jei Tu, sutikęs Negandą ir Šlovę, Gali bodėtis viena ir kita; Jei kęst gali, kai Tavo tiesą šventą Derglioja niekšai, siekdami klastos, Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa, Ir vėl pradėti viską iš pradžios;   Jei visa, ką anksčiau esi laimėjęs, Gali lengva širdim ant kortos dėt, Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko esi pradėjęs, Ir niekada po to nesigailėt; Jei savo raumenų ir dvasios galią Gali valdyt taip, kaip sumanai, Ir nepražūt, kai teturi tik Valią, Kuri Tau tyliai kužda: „Privalai!“; Jei su minia gali būt sąžiningas, O su karaliais – paprastas, kuklus; Jei priešams ir draugams esi teisingas Ir su Tavim kiekvienas pagarbus; Jei Tu jauti, kaip greitai bėga Laikas Ir jį matuot sekundėmis gali, Tada Tu būsi tikras žemės vaikas, Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.