(26) Kelionių nuotykiai. 1 dalis. Filipinai(1)
Net nežinau, nuo ko pradėti... Na, bandysiu nuo pradžių.
Iš Haikou penkiese(Glenn(filipinietė), Mei(kinė), Bethany(amerikietė), Zita ir aš) skridome į Honkongą, persėdome į kitą lėktuvą ir vėlai vakare pasiekėme Manilą, Filipinų sostinę. Kadangi grįžtant planavome praleisti dar kelias dienas Maniloje, turimą dienelę, nuo ankstyvo ryto praleidome lakstydamos po parduotuves, neatsidžiaugdamos prekėmis, kurių Kinijoje nė su žiburiu nerasi. Vakare bloguojanti Zita grįžo į hostelį, o mes patraukėme vakarienės su keliais Glenn draugais. Wuolia, dabar pažįstu vieną turtingiausių moterų Filipinuose. Nesitikėjau tokios kompanijos ir super fancy jūros gėrybių restorano... Bet kas be ko, vakaras praėjo smagiai (Beje, jei kas ketinat tuoktis, ar tiesiog norit fotosesijos Filipinuose, pasakykit man, žinau puikų fotografą.)
Ankstyvą rytą išskridome į Negros Oriental, Dumaguete miestą, Glenn gimtinę. Vaizdai iš tokių:
Dumaguete praleidome penkias labai įdomias dienas. Manila patapus labai vakarietišku miestu, o štai čia Filipinai atsiskleidė savo visu grožiu.
Visų pirma, atskridome į mažulytį oro uostą, kuriame niekas net pasų netikrino. Čia pat mus pasitiko Glenn šeima(sesės, sūnėnai, dukterėčios).
(Penkių žmonių nuotraukoje nesimato, bet vis tiek aišku, kad mūsų čia nemažai)
Matant kaip Glenn sveikinosi su savo namiškiais, sužinojau vieną filipinietišką paprotį. Kai sveikiniesi su vyresniu savo šeimos nariu, turi pridėti jo plaštaką sau prie kaktos, taip išreikšdamas pagarbą. Dar vėliau sužinojau, kad vaikai privalo atlikti šį “ritualą” kiekvieną dieną su tėvais, net jei jie ir gyvena kartu. Jaunesni, kreipdamiesi į vyresnius, prieš vardą prideda santykį parodantį, pagarbą išreiškiantį kreipinį. Pagarba kitam žmogui Filipinuose yra labai svarbi. Pavyzdžiui, visas aptarnaujantis personalas į klientus kreipiasi “Sir/Ma’am”.
Nuo oro uosto, iki vietos, kur gyvensim teko važiuoti apie valandą. Pakeliui sustojome prie kelių vietų, kur šeimynykščiams atrodė, kad mes turėtume įsiamžinti.
Kita stotelė buvo užeiga/restoranėlis šalia jūros kranto.
Geras buvo ne tik vaizdas, bet ir maistas.
(Vištos sparnelis, ryžiai, mangas, soja su žaliąja citrina).
Ir nuo tada teko pradėt pratintis valgyti pirštais. Iš pradžių buvo gan keista ryžius imti rankomis, bet, tiesą sakant, vėliau pasidarė visai smagu.
Vakarop pasiekėme Glenn draugų vasarnamį, kur ir apsistojome. Kadangi sustreikavo Bethany ir Mei skrandžiai, Glenn pasiliko su jomis namuose, o mes su Zita, Glenn sūnėnu Ervin(”bet visi vadina mane Kevin”), dukterėčia Nikki ir jos vaikinu Jason išėjome apžiūrėti miestelio centrą. Deja, nuotraukų iš ten nebeturiu, bet užtat atsimenu visas pasakotas istorijas. Papasakosiu vieną apie sudegusias mokyklas. Kažkas padegė senąją mokyklą, kuri sudegė nepataisomai. Tačiau problema ne tame, kad gaisras buvo per vėlai pastebėtas, o gaisrinės veikloje. Pranešus apie gaisrą, iš pradžių neatsirado kas mokėtų vairuoti gaisrinę. Atsiradus vairuotojui, niekas nerado mašinos raktelių. Suradus raktelius pasirodė, kad nėra vandens. Tai ką, taip ir sudegė mokykla. Kitą naktį padegta buvo netoliese esanti nauja, renovuota mokykla. Nuostoliai didžiuliai, bet, kadangi pastatas tebestovi, tai, matyt, šį kartą gaisrininkai buvo greitesni.
Apžiūrėjus centrą(aikštė, kur penktadienio vakarais vyksta miestelio šokiai, nuo Kalėdų likusi prakartėlė ir septynios ar aštuonios eglutės, kiekviena simbolizuojanti kokią nors Dumaguete savybę(ekologiškas – eglutė iš panaudotų butelių ir pan.)) grįžome namo, kur iki pat išnaktų pasiliko ir Glenn giminaičiai(ir taip visas dienas, kiek buvome).
Kitą dieną praleidome paplūdimyje ir apžiūrint apylinkes, leidžiant laiką su šeimyna.
Čia viešojo transporto nėra, tačiau yra tricycle(triračiai)! Pigu ir patogu. Motociklas su pritaisyta kabina/vežimu. Man asmeniškai, vairuotojai ant savo motociklų atrodo kaip sukaustyti ereliai(žinau, žinau, baisiai poetiška, bet tai buvo mano pirma mintis juos pamačius). Šiuo transportu važiuoti gali 11 žmonių. Tiek ir važiavom.
Beveik kiekviename tricycle galima pamatyti rožančių, užrašus, lipdukus, prašančius Dievo apsaugoti kelią ir t.t. Tai verčia truputį susimąstyti apie šio transporto saugumą.
Oras Filipinuose labai šiltas(apie 32⁰C), bet naktys būna vos vos vėsesnės, taigi nakčiai palikome langą atidarytą, užstūmėme tik tinklelį nuo uodų.
Ryte turėjome keltis 6 val., žadintuvą užsistatė tik Zita, ja, keliantis anksti, pasitikiu labiau nei savimi. Tačiau pabudau nuo triukšmo namuose, keliamo jau atvažiavusių giminaičių, o Zita vis dar saldžiai parpė... Nuėjau prie staliuko, bet niekur neradau savo telefono. Na, galvojau, gal Zita kur padėjo. Pažiūrėjau į rankinį laikrodį – už 10 min jau turime išvažiuoti! Kyštelėjau galvą pro duris(kurios buvo užrakintos, kas keista) – visi jau beveik susiruošę. Pažadinus Zitą(”ko tu manęs nepažadinai, kaip kad sakei?! Ir kodėl užrakinai duris? Ir nerandu savo telefono.”), pasirodė, kad telefono neranda ir jinai. Ir ne tik telefono, bet taip pat visų pinigų. Maniškiai buvo ten, kur palikau(kartais netvarkingai laikomi daiktai slepia lobius, hehe). Atskleidžiau užuolaidas, surprise, tinklelis nustumtas! “Ooooo, turėjom naktinį svečią!” – pakvietėm Glenn, kuri pakvietė savo seserį, kuri iškvietė policiją. Atvažiavę policininkai mus apklausė, viską nufotografavo ir išvažiavo. Liūdna, neliūdna dėl dingusių daiktų, bet daugybė žmonių jau kuris laikas laukia mūsų, taigi greit susiruošėm ir išvažiavom.(šita istorija bus vėliau, dabar kriminalai). Jau link vakaro, grįžus ir naujai išsiruošus į miestą, gatvelėje prie namų priėjo kažkokie vyrai: “Užpildykite šitas anketas ir dar reikia jūsų nuotraukų”. Po pirmos reakcijos: “Ėmm, ne?”, pasirodė, kad čia detektyvai, dirbantys po priedanga, o tų anketų reikia apiplėšimų prevencijai. Galėjo šiaip taip iš pat pradžių ir sakyt. Viską apsiforminus, jie pakvietė eiti kartu į šalia esantį kiemą, kur mūsų laukė siurprizas!
Iš pradžių su Zita svarstėm, jei būtume pabudusios naktį, gal sugebėtume susitvarkyti su sveteliu, visgi filipiniečiai nėra labai dideli žmonės, o mes visai galingos merginos. Bet, pamačiusios tą vaikinuką, nusprendėm, kad gerai, jog nepabudom.
O visa istorija buvo tokia:
Reymond, dirbantis kaimynystėje esančioje kovinių gaidžių auginimo fermoje, (”Aš tik pasižiūrėti norėjau”) įlipo pro mūsų langą(bandau negalvoti, kaip jis ten lipo, nes langas, uždengtas tinkleliu buvo virš mano galvos) pažiūrėti į miegančias mus, o mūsų telefonai ir Zitos pinigai pasimaišė jo kely. Nu ką, jei randi telefoną, negi nepaimsi? Anot naktinio lankytojo, durų jis neužrakino. Bet, kadangi mes su Zita durų irgi nerakinom, tai užrakino jis, arba mūsų kambary naktį buvo ekskursija kaimynams ir užrakino kažkas iš jų.
Pelenė, lipdamas atgal per tvorą, pametė šlepetę, kas ir buvo jo bėda.
Detektyvai(plojimai jiems, už puikų darbą) viską išsprendė labai greitai(Filipinuose, jei į nusikaltimą įtraukti užsieniečiai, tai patampa aukščiausio lygio byla).Nebūtų jie detektyvai, jei neturėtų geros logikos. Kadangi koviniai gaidžiai ten labai brangūs, tai apsauga irgi gera. Logiškas išmąstymas – prie mūsų lango buvo galima patekti tik iš to kiemo, tai reiškia, kad įsiropštė kažkas iš ten. Policininkai apklausė ten dirbančius, gyvenančius ir, kai Reymond nebuvo namie, vienas iš darbininkų, atpažinęs Pelenės kurpaitę ir matęs mūsų daiktus Pelenės kambary, anonimiškai (kad tas jam ko nors nepadarytų) įskundė lankytoją. Taip Reymond ir buvo surastas.
Kadangi nuo mūsų priklausė bausmė, tai laiką, kol mes buvome Dumaguete, jis praleido už grotų. Išvažiuojant nutraukėme bylą ir vaikis buvo paleistas. Man tik gaila, kad jis prarado darbą dėl savo naktinio pasivaikščiojimo. Gaidžių auginimo fermoje dirbo 6 metus, policijoje jokių įrašų neturėjo. Dumaguete mažas miestas, tai visi žinos, kaip ten kas ir jam vėl susirasti darbą bus nelengva. Paprašėme perduoti savininkams, kad priimtų jį atgal, bet neesu tikra, ar mūsų prašymas pasiekė juos.
Ir kelios detalės kurios buvo ne laiku. Vienas detektyvų, kai pirmą kart pamatėm Reymond pakomentavo: “Bet jis toks pasportavęs. Ir jis įlipo pas jus pro langą!” Ėmm jo, džiugu, kad pastebėjo. Tada, dieną, kai Reymond paleisti laisvėn ir visi kartu laukėme policijoj, Reymond man mirktelėjo akį. Mano reakcija buvo tiesiog: “Rimtai?!” Ir galiausiai, pasivažinėjimai nuo areštinės iki teismo, visiems kartu susigrūdus vienoje mašinoje, tada belaukiant teisėjos – dar viena valanda, praleista kartu. Daug laiko praleidom visi kartu. Tai jo pirminis noras “tik pasižiūrėti”, buvo išpildytas su kaupu. Ir tiesa, bylą tyręs detektyvas pakvietė mane facebook’e į draugus.
Tai kol kas tuo ir pabaigsiu. Kelių dienų bėgy bus dar du įrašai :3