Metai Kinijoje

Jau beveik pamiršau, kokia žodžio “laisvalaikis” reikšmė. Mokymosi tempai kuo toliau tuo labiau auga. Kaip kad ir mano smegenų pajėgumas. heheh. Išmokti 50 naujų žodžių, 5 naujas gramatikas, parašyti 500 hieroglifų rašinį per dieną – viskas įmanoma. Kai jau stogas pradėjo po truputį, bet užtikrintai važiuoti, atėjo ilgasis savaitgalis. Ta proga aplankėme už poros valandų kelio esantį miestuką Wanning.

Ankstyvą rytą turėjome susitikti su žygeivių kinų grupe prie miesto bibliotekos, tuo metu autobusai dar nevažiavo, tai bandėme pasigauti taksi. Po beveik pusvalandžio nesėkmingų bandymų, kai buvo likusios 10 minučių iki tol, kol nebe užteks laiko nuvažiuoti iki bibliotekos, kažkokiu stebuklingu būdu prisiminiau, kad pamiršau pasiimti pasą. Pasirodė, kad ne tik aš, bet ir Zita, ir Laura. Taigi teko bėgti sprintą atgal iki bendrabučio(aš nesu tokios geros formos, kaip kad įsivaizdavau). Kol sulakstėm, praėjo tos 10 minučių ir iki išvažiavimo turėjome 25 min. Nusprendėm gaudyti taksi kitoje kelio pusėje(kelio puses skiria upė). Tačiau tai nepadėjo. Laikas kuo toliau tuo labiau seko, o mes desperatiškai bandėme surasti būdą nuvažiuoti(t.y. įkalbinėjome taksi/motorolerio vairuotoją, kad paimtų po dvi ant motorolerio, deja, nepaėjo. Suradome, kaip nuvažiuoti trims(vienas galėjo vežti dvi iškart), bet buvome keturiese. Kai beliko 10 minučių, Zita pastebėjo iš mažos gatvelės išsukantį laisvą taksi. Išstumdžius kinus į šonus, pagaliau įsėdome į mašiną. Vairuotojas pasitaikė tiesiog tobulas, jis 20 minučių kelią nuvažiavo per 8 min, t.y. važiavome miesto centru 120km/h. Svarbu spėjome.

Susėdome į autobusą, kuriuo turėjome važiuoti iki 白水岭(balto vandens uolos)ir pajudėjome į kelią. Nepaisant smagios netoliese sėdinčios moterėlės, nusprendusios užkąsti kažkokios smirdinčios mėsos ir kažko, nusikirpti nagus ir šnekėti taip garsiai, kad man net muziką per ausines buvo sunku girdėti(bandžiau miegoti), nuvykome be nuotykių.

Atvykus į vietą, visi grupelėmis patraukėme maisto. Restoranėlis, kuriame valgėme, buvo žavingas tuo, kad pavalgius neapsinuodijome ir nemirėme.

Virtuvė

Interjero subtilybės.

Kai neturi pasirinkimo, tai tokios vietos irgi tinka.

Po pietų patraukėme prie krioklių. Gamta čia neįtikėtina.

Džiunglės, Indrė su lazda ir Laura.

Atradau savyje tarzaniškų įgūdžių/pomėgių(labai sėkmingai užsikeberiojau visur, kur tik susišvietė lipti).

Po žygio sugrįžus į autobusą ir pavažiavus kokias 10 min, privažiavome apgriuvusį tiltą, per kurį autobusas negalėjo važiuoti, taigi, mus visus išlaipino ir turėjo paimti kitoje tilto pusėje. Bet autobusas apsisuko ir nuriedėjo į kitą pusę. Sakė, eiti keliu iki kažkur, kur mūsų jau lauks. Kai temperatūra virš 30C, saulė kepina, vanduo liko autobuse, yra pats smagumas pėdinti keliu kažkur, kai dar niekas nežino tiksliai kur. Paėjus daugiau nei pusvalandį, jau beveik gavus saulės smūgį ir su visiškai išdžiuvusia burna, vienas organizatorių pranešė, kad autobusas paklydo, o mes nuėjome ne ten kur reikia. Ką gi, apsisukome eiti atgal. Visa laimė, pakeliui radome užeigą/namus, kur užsukome pasislėpti nuo saulės. Čia pamatėme visai įdomių vaizdų:

Kepama voverė

Po pertraukėlės(gavome vandens!) grįžome atgal prie to paties tilto, kur mus ir paleido. Autobusas laukė netoliese. Dar pastoviniavus 15 min(kinai stebėjo, kaip mes žaidėme su žolėmis, kurios palietus susiskleidžia, ir dar aš bandžiau ant bananmedžio rasti bananų(nesėkmingai)), susėdome į autobusą ir pajudėjome atgal. Privažiavus Wanning’ą, Laura, Indrė, Viktorija, Bethany, Glenn ir aš, išlipome, o Zita, kartu su kinų grupe grįžo į Haikou. Iš Wanning’o centro nuvažiavome į pajūryje esantį banglentininkų klubą, kur planavome praleisti dar vieną dieną. Autobusiukas, kuriuo važiavome, buvo pritaikytas tik kinams.

Net nebandžiau kažko įrodyti, bandydama sutalpinti ten kojas.

Vėliau persėdome į taksi, kurio vairuotojo nagai yra verti pasidalinimo(čia tai nieko neįprasto, bet kiek pamenu, įrodymų įkėlus nebuvau, tai parodysiu dabar).

Kitą visą dieną praleidome tiesiog besiilsėdamos(tikrai užsitarnavau).

Ir tiesa, mašinų stovėjimo aikštelėje radau kupranugarį.

Ir dar, žygio organizatorius vis dalinasi mano nuotraukomis savo Wechat’e, su visokiais įrašais, kaip aukšto IQ žmogus, priverčia žmones aplink jį gerai jaustis.

Nieko labai nesakau, nes jei sakyčiau, tai tada jau reiktų pradėti aiškintis dar su milijonui kinų, o šitas sugeba įkelti ne pačias baisiausas nuotraukas(gal).

1) Kad ir kaip karšta būtų, 70% žmonių avi sportbačius, likusi dalis – šlepetes.

2) Besilaukianti moteris negali pasitikrinti, turės berniuką ar mergaitę. Šis įstatymas buvo priimtas dėl to, nes neretai moteris, sužinojusi, kad laukiasi mergaitės, pasidaro abortą. Berniukai čia vis dar laikomi vertingesniais, nors vyrų procentas Kinijoje ir taip yra didesnis nei moterų(kas skatina homoseksualių porų daugėjimą).

3) Merginos, jaunesnės nei 22 metų, vaikinai – jaunesni nei 23, neturi teisės tuoktis.

4) Jei neištekėjusi mergina pagimdo vaiką, šis negauna ID. Neturintis asmens tapatybės vaikas negali gauti jokio išsilavinimo, negali keliauti net šalies viduje(nebent autostopu ar pėsčiomis. Visur kitur reikia tapatybės kortelės.) Ypatingai kaimuose tokių žmonių yra labai daug(šie žmonės nėra priskaičiuojami prie kinų populiacijos, tai tik pagalvokit, oficialūs kinų milijonai toli gražu nėra realus skaičius). Kaimuose vyksta reidai, per kuriuos yra tikrinamos žmonių tapatybės. Suradę ID neturintį žmogų, nesvarbu, vaiką ar suaugusį, inspektoriai kažkur išveža tą asmenį(kinė, man papasakojusi visa tai nežinojo tiksliai kur, bet dažniausiai tų žmonių po to nei matyt, nei girdėt.)

5) Hainan sala anksčiau buvo kalėjimas.

6) Dabartiniame gražiausiame 白沙门 Haikou parke, XXa. pradžioje buvo nužudyti daugybė žmonių, todėl vyresni žmonės vakarais ten nesilanko.

Buvau truputį išnykus, nes nuostabioji universiteto valdžia du mėnesius nepervedė stipendijos, tai tokio malonumo, kaip internetas, kurį laiką neturėjau.

Paskaitos prasidėjo prieš savaitę ir iš vis nebeliko laisvo laiko. Praeito pusmečio krūvis buvo niekai, palyginus su dabartiniu. Kiekvieną dieną tenka praleisti mažiausiai tris valandas prie knygų, ruošiantis kitos dienos paskaitoms.

Oras keičiasi kiekvieną dieną. Vieną dieną buvo 33°C, kitą – 13°C. Tai jau nebesupranti žmogus, kaip čia rengtis. Drėgmė šimtaprocentinė dažniausiai, vėjas, rodos, bando uraganu pavirsti. Stebėtina, bet sugebėjau vis dar nesusirgti.

P.s. Jei būsite Kinijoje, niekada, kartoju, niekada neikite pas kirpėją. Šia istorija pasidalinsiu, kai išsilaižysiu žaizdas(t.y.galėsiu vėl žiūrėti į veidrodį, neišsigąsdama to, ką ten matau).

P.p.s. Šiandien nakvojau pas Glenn, o Glenn turi 3 kates, kurios nusprendė, kad aš neverta miego. Visą naktį jos laipiojo, miegojo ant manęs, lindo po antklode, mėtė žemyn mano daiktus arba tupėdamos šalia mano galvos, kraupiai spitrijosi į miegančią mane(šiurpoka pabudus naktį sutikti į tave įsmeigtą katės žvilgsnį...). Rodos, kažkaip nusikaltau prieš kačių giminę.

Bet, kad ir kas kaip, jau gailiuosi, kad laiko čia liko tik 4 mėnesiai... :(

Taigi, taigi. Po džiaugsmingo ryto su policija, turėjome važiuoti paplaukioti laivu  ir žiūrėti delfinų. Staigmenos prasidėjo tik išėjus iš namų. Nors mes penkiese mokėjome už laivo nuomą, žinojome, kad kartu su mumis plauks ir kokie dešimt Glenn giminaičių. Taigi, dar tiek pat nepažįstamų žmonių, jau laukiančių jeepney(irgi labai populiarus transportas Filipinuose) buvo truputį netikėta.

Kai paklausėm, kas visi tie žmonės, sužinojom, kad tai kaimynai, norėję važiuoti kartu. Susilaikyti nuo komentarų buvo sunku, bet aš sugebėjau.

Filipinuose priimtina viską daryti kartu. Ypatingai, kai yra kas nors kitas, kas moka. Glenn – “turtingoji” giminaitė, gyvenanti užsienyje, taigi ta proga, kad grįžo, ji moka už viską: maistas(o jie valgo daaaug. Tik vienas teisingas dalykas. Jie daug valgo ir storėja(hehe), ne taip kaip kinai, kurie valgo už penkis, išlikdami ploni kaip pagaliukai) ir visos kitos išlaidos giminaičiams. Už tuos žmones, kurie praleido daug laiko su mumis, aprodė viską, aš nieko prieš sumokėti karts nuo karto, bet už visiškai nepažįstamus žmones, kurie tik užima vietą, nepasivargina susipažinti ir dar burba, kai pasispaust tenka, kad mes tilptume – ačiū, gal ne. Na, bent tiek, kad tai buvo tik vienas kartas. Glenn buvo visiškai priimtina mokėti už juos, sakė, čia taip įprasta. Iš vienos pusės aš sutinku, tie žmonės gyvena tikrai vargingai ir neturi galimybės paatostogauti, bet kita vertus mes – tik studentės! Mūsų neišsenkami milijonai, jų akimis, tai tik sutaupyti pinigai iš stipendijos, atsisakant kitų dalykų. Gerai, baigiu skųstis.

Nuvažiavus dar visai netoli, dėl kažkokių priežasčių, nutrūko elektros laidas ir krisdamas trenkė vienai Glenn dukterėčių per veidą. Laimei, nieko nenutiko, visi sveiki. Sakė, nemažai istorijų buvo ir su nelaimingomis pabaigomis. Tai pasisekė.

Atvažiavus iki prieplaukos(atsitrankiau galvą į jeepney lubas. Matomai, jie skirti truputį žemesniems žmonėms :() paaiškėjo, jog jūra pernelyg banguota, kad būtų galima pamatyti delfinus. Tačiau laivas jau buvo išnuomotas, todėl vis tiek plaukėme. Įlipimas buvo truputį šiupus. Bent man.

Dar net nepajudėjus iš vietos visi, išskyrus Zitą, Bethany ir mane, puolė valgyti. Nesitikėjau, kad žmonės, augę salose, šitiek valgys, kai jūra banguota ir laive praleisti planuojame dar nemažai laiko, bet, galvojau, gal turi stiprius skrandžius, kuriems supimas nė motais. Bet, pasirodo, ne! Po kurio laiko ši žavinga kompanija atrodė nebe taip gerai.

Kas juokinga, tai vėmė ir blogavo tik kaimynai. Na gerai, negražu juoktis iš kitų bėdos, bet man vis tiek juokinga. Nepaisant išlūžusios kompanijos, mes labai puikiai leidome laiką.

 Ši nuostabi mergytė(taip, taip, kalbu apie save) Glenn jaunesnės sesės dukra – žavumo įsikūnijimas. Nors nuolatinis jos dėmesys kartais buvo truputį varginantis...bet vis tiek, myliu vaikus.(Linkėjimai Dariui su Tomu ♥)

Kažkada tuo metu, Mei(asmuo vidurinėje nuotraukoje, jūroje su rožine striuke(kad neįdegtų)), sugebėjo iškristi iš laivo su telefonu rankoje. Tai ganėtinai liūdna, nes tą dieną buvo kinų Naujųjų Metų išvakarės ir jai buvo labai svarbu susisiekti su savo šeima, o telefonas, po maudynių jūroje, nebeveikė.

Po ilgos dienos ant vandens(beje, sužinojau, kad neesu didelė jūros žvaigždžių ir visų kitų keistų žuvų ar padarų gerbėja, kai jie būna arti manęs. Nepaisant to, kad ant jūros dugno buvo daugybė gyvių, vaikai vis tiek man nešė parodyti ką jie rado. Brr.) grįžome namo ir kas buvo toliau, jūs jau žinote.

Linksmasis važiavimas namo.

Ir dabar suvokiau, kad praleidau didžiąją dalį prieš tai buvusios dienos istorijos. Gal tai ženklas, kad blogą reikia rašyti ne vidury nakties...

Taigi, diena prieš naktinį lankytoją.

Po laiko, praleisto paplūdimyje, nuvažiavome į “parką” ant jūros kranto, kur auga labai įdomūs medžiai, kurių šaknys išlindę į paviršių. (Reymond dėka, negaliu parašyti tikslaus pavadinimo, neatgavau atminties kortelės, taigi mano visi užrašai dingo).

Anksčiau tarp tų šaknų labai mėgo pasivaikščioti krabai, bet dabar čia lankosi nemažai žmonių, tai krabai išsikraustė.

Mes, kaip jau įprasta, atvažiavome kartu su palyda.

Šeimyna nebūtų filipiniečiai, jei nebūtų pasiėmę valgyti. Filipinuose maistas labai skanus, bet piaya, kurios pirmą kart paragavau būdama čia yra daugiau nei tiesiog skanu. Ne veltui, ją vadina „rojus burnoje“. Piaya – paplotėliai su įdaru viduje. Man asmeniškai, skaniausi su Ube (išvertus tai tiesiog violetinė) vaisiumi.

Vakare grįžus namo, nors vienintelis noras buvo griūti tiesiai į lovą, dar naktinėjom su ta pačia kompanija (neįsivaizduoju, iš kur pas juos tiek energijos). Kadangi mes anksčiau sakėm, jog norėsim paragauti jų mėgstamo delikateso balot, buvo nuspręsta, kad dabar pati ta proga tai padaryti. Kas tai yra? Balot – truputį apvirtas anties kiaušinis su jau pradėjusiu vystytis embrionu viduje. Valgant iš pradžių reikia pralupti lukšto viršų, išgerti iš baltymo likusį skystį. Tada įsipilti šaukštelį acto, užsibarstyti druskos. Kitas žingsnis – užsiversti kiaušinį, išsiurbti skystį su visu embrionu ir galiausiai suvalgyti trynį. Jeigu nežiūri ir neuostai, tai nieko labai baisaus. Bet jei žiūri, tai pamatai galvutę, kojytes, ir jei uostai, tai pasenusių kiaušinių kvapas apetito labai nežadina.

Net nežinau, nuo ko pradėti... Na, bandysiu nuo pradžių.

Iš Haikou penkiese(Glenn(filipinietė), Mei(kinė), Bethany(amerikietė), Zita ir aš) skridome į Honkongą, persėdome į kitą lėktuvą ir vėlai vakare pasiekėme Manilą, Filipinų sostinę. Kadangi grįžtant planavome praleisti dar kelias dienas Maniloje, turimą dienelę, nuo ankstyvo ryto praleidome lakstydamos po parduotuves, neatsidžiaugdamos prekėmis, kurių Kinijoje nė su žiburiu nerasi. Vakare bloguojanti Zita grįžo į hostelį, o mes patraukėme vakarienės su keliais Glenn draugais. Wuolia, dabar pažįstu vieną turtingiausių moterų Filipinuose. Nesitikėjau tokios kompanijos ir super fancy jūros gėrybių restorano... Bet kas be ko, vakaras praėjo smagiai (Beje, jei kas ketinat tuoktis, ar tiesiog norit fotosesijos Filipinuose, pasakykit man, žinau puikų fotografą.)

Ankstyvą rytą išskridome į Negros Oriental, Dumaguete miestą, Glenn gimtinę. Vaizdai iš tokių:

Pasikeitė į kitokius:

Dumaguete praleidome penkias labai įdomias dienas. Manila patapus labai vakarietišku miestu, o štai čia Filipinai atsiskleidė savo visu grožiu.

Visų pirma, atskridome į mažulytį oro uostą, kuriame niekas net pasų netikrino. Čia pat mus pasitiko Glenn šeima(sesės, sūnėnai, dukterėčios).

(Penkių žmonių nuotraukoje nesimato, bet vis tiek aišku, kad mūsų čia nemažai)

Matant kaip Glenn sveikinosi su savo namiškiais, sužinojau vieną filipinietišką paprotį. Kai sveikiniesi su vyresniu savo šeimos nariu, turi pridėti jo plaštaką sau prie kaktos, taip išreikšdamas pagarbą. Dar vėliau sužinojau, kad vaikai privalo atlikti šį “ritualą” kiekvieną dieną su tėvais, net jei jie ir gyvena kartu. Jaunesni, kreipdamiesi į vyresnius, prieš vardą prideda santykį parodantį, pagarbą išreiškiantį kreipinį. Pagarba kitam žmogui Filipinuose yra labai svarbi. Pavyzdžiui, visas aptarnaujantis personalas į klientus kreipiasi “Sir/Ma’am”.

Nuo oro uosto, iki vietos, kur gyvensim teko važiuoti apie valandą. Pakeliui sustojome prie kelių vietų, kur šeimynykščiams atrodė, kad mes turėtume įsiamžinti.

Kita stotelė buvo užeiga/restoranėlis šalia jūros kranto.

Geras buvo ne tik vaizdas, bet ir maistas.

(Vištos sparnelis, ryžiai, mangas, soja su žaliąja citrina).

Ir nuo tada teko pradėt pratintis valgyti pirštais. Iš pradžių buvo gan keista ryžius imti rankomis, bet, tiesą sakant, vėliau pasidarė visai smagu.

Vakarop pasiekėme Glenn draugų vasarnamį, kur ir apsistojome. Kadangi sustreikavo Bethany ir Mei skrandžiai, Glenn pasiliko su jomis namuose, o mes su Zita, Glenn sūnėnu Ervin(”bet visi vadina mane Kevin”), dukterėčia Nikki ir jos vaikinu Jason išėjome apžiūrėti miestelio centrą. Deja, nuotraukų iš ten nebeturiu, bet užtat atsimenu visas pasakotas istorijas. Papasakosiu vieną apie sudegusias mokyklas. Kažkas padegė senąją mokyklą, kuri sudegė nepataisomai. Tačiau problema ne tame, kad gaisras buvo per vėlai pastebėtas, o gaisrinės veikloje. Pranešus apie gaisrą, iš pradžių neatsirado kas mokėtų vairuoti gaisrinę. Atsiradus vairuotojui, niekas nerado mašinos raktelių. Suradus raktelius pasirodė, kad nėra vandens. Tai ką, taip ir sudegė mokykla. Kitą naktį padegta buvo netoliese esanti nauja, renovuota mokykla. Nuostoliai didžiuliai, bet, kadangi pastatas tebestovi, tai, matyt, šį kartą gaisrininkai buvo greitesni.

Apžiūrėjus centrą(aikštė, kur penktadienio vakarais vyksta miestelio šokiai, nuo Kalėdų likusi prakartėlė ir septynios ar aštuonios eglutės, kiekviena simbolizuojanti kokią nors Dumaguete savybę(ekologiškas – eglutė iš panaudotų butelių ir pan.)) grįžome namo, kur iki pat išnaktų pasiliko ir Glenn giminaičiai(ir taip visas dienas, kiek buvome).

Kitą dieną praleidome paplūdimyje ir apžiūrint apylinkes, leidžiant laiką su šeimyna.

Čia viešojo transporto nėra, tačiau yra tricycle(triračiai)! Pigu ir patogu. Motociklas su pritaisyta kabina/vežimu. Man asmeniškai, vairuotojai ant savo motociklų atrodo kaip sukaustyti ereliai(žinau, žinau, baisiai poetiška, bet tai buvo mano pirma mintis juos pamačius). Šiuo transportu važiuoti gali 11 žmonių. Tiek ir važiavom.

Beveik kiekviename tricycle galima pamatyti rožančių, užrašus, lipdukus, prašančius Dievo apsaugoti kelią ir t.t. Tai verčia truputį susimąstyti apie šio transporto saugumą.

Oras Filipinuose labai šiltas(apie 32⁰C), bet naktys būna vos vos vėsesnės, taigi nakčiai palikome langą atidarytą, užstūmėme tik tinklelį nuo uodų.

Ryte turėjome keltis 6 val., žadintuvą užsistatė tik Zita, ja, keliantis anksti, pasitikiu labiau nei savimi. Tačiau pabudau nuo triukšmo namuose, keliamo jau atvažiavusių giminaičių, o Zita vis dar saldžiai parpė... Nuėjau prie staliuko, bet niekur neradau savo telefono. Na, galvojau, gal Zita kur padėjo. Pažiūrėjau į rankinį laikrodį – už 10 min jau turime išvažiuoti! Kyštelėjau galvą pro duris(kurios buvo užrakintos, kas keista) – visi jau beveik susiruošę. Pažadinus Zitą(”ko tu manęs nepažadinai, kaip kad sakei?! Ir kodėl užrakinai duris? Ir nerandu savo telefono.”), pasirodė, kad telefono neranda ir jinai. Ir ne tik telefono, bet taip pat visų pinigų. Maniškiai buvo ten, kur palikau(kartais netvarkingai laikomi daiktai slepia lobius, hehe). Atskleidžiau užuolaidas, surprise, tinklelis nustumtas! “Ooooo, turėjom naktinį svečią!” – pakvietėm Glenn, kuri pakvietė savo seserį, kuri iškvietė policiją. Atvažiavę policininkai mus apklausė, viską nufotografavo ir išvažiavo. Liūdna, neliūdna dėl dingusių daiktų, bet daugybė žmonių jau kuris laikas laukia mūsų, taigi greit susiruošėm ir išvažiavom.(šita istorija bus vėliau, dabar kriminalai). Jau link vakaro, grįžus ir naujai išsiruošus į miestą, gatvelėje prie namų priėjo kažkokie vyrai: “Užpildykite šitas anketas ir dar reikia jūsų nuotraukų”. Po pirmos reakcijos: “Ėmm, ne?”, pasirodė, kad čia detektyvai, dirbantys po priedanga, o tų anketų reikia apiplėšimų prevencijai. Galėjo šiaip taip iš pat pradžių ir sakyt. Viską apsiforminus, jie pakvietė eiti kartu į šalia esantį kiemą, kur mūsų laukė siurprizas!

Iš pradžių su Zita svarstėm, jei būtume pabudusios naktį, gal sugebėtume susitvarkyti su sveteliu, visgi filipiniečiai nėra labai dideli žmonės, o mes visai galingos merginos. Bet, pamačiusios tą vaikinuką, nusprendėm, kad gerai, jog nepabudom.

O visa istorija buvo tokia:

Reymond, dirbantis kaimynystėje esančioje kovinių gaidžių auginimo fermoje, (”Aš tik pasižiūrėti norėjau”) įlipo pro mūsų langą(bandau negalvoti, kaip jis ten lipo, nes langas, uždengtas tinkleliu buvo virš mano galvos) pažiūrėti į miegančias mus, o mūsų telefonai ir Zitos pinigai pasimaišė jo kely. Nu ką, jei randi telefoną, negi nepaimsi? Anot naktinio lankytojo, durų jis neužrakino. Bet, kadangi mes su Zita durų irgi nerakinom, tai užrakino jis, arba mūsų kambary naktį buvo ekskursija kaimynams ir užrakino kažkas iš jų.

Pelenė, lipdamas atgal per tvorą, pametė šlepetę, kas ir buvo jo bėda. 

Detektyvai(plojimai jiems, už puikų darbą) viską išsprendė labai greitai(Filipinuose, jei į nusikaltimą įtraukti užsieniečiai, tai patampa aukščiausio lygio byla).Nebūtų jie detektyvai, jei neturėtų geros logikos. Kadangi koviniai gaidžiai ten labai brangūs, tai apsauga irgi gera. Logiškas išmąstymas – prie mūsų lango buvo galima patekti tik iš to kiemo, tai reiškia, kad įsiropštė kažkas iš ten. Policininkai apklausė ten dirbančius, gyvenančius ir, kai Reymond nebuvo namie, vienas iš darbininkų, atpažinęs Pelenės kurpaitę ir matęs mūsų daiktus Pelenės kambary, anonimiškai (kad tas jam ko nors nepadarytų)   įskundė lankytoją. Taip Reymond ir buvo surastas.

Kadangi nuo mūsų priklausė bausmė, tai laiką, kol mes buvome Dumaguete, jis praleido už grotų. Išvažiuojant nutraukėme bylą ir vaikis buvo paleistas. Man tik gaila, kad jis prarado darbą dėl savo naktinio pasivaikščiojimo. Gaidžių auginimo fermoje dirbo 6 metus, policijoje jokių įrašų neturėjo. Dumaguete mažas miestas, tai visi žinos, kaip ten kas ir jam vėl susirasti darbą bus nelengva. Paprašėme perduoti savininkams, kad priimtų jį atgal, bet neesu tikra, ar mūsų prašymas pasiekė juos.

Ir kelios detalės kurios buvo ne laiku. Vienas detektyvų, kai pirmą kart pamatėm Reymond pakomentavo: “Bet jis toks pasportavęs. Ir jis įlipo pas jus pro langą!” Ėmm jo, džiugu, kad pastebėjo. Tada, dieną, kai Reymond paleisti laisvėn ir visi kartu laukėme policijoj, Reymond man mirktelėjo akį. Mano reakcija buvo tiesiog: “Rimtai?!” Ir galiausiai, pasivažinėjimai nuo areštinės iki teismo, visiems kartu susigrūdus vienoje mašinoje, tada belaukiant teisėjos – dar viena valanda, praleista kartu. Daug laiko praleidom visi kartu. Tai jo pirminis noras “tik pasižiūrėti”, buvo išpildytas su kaupu. Ir tiesa, bylą tyręs detektyvas pakvietė mane facebook’e į draugus.

Savaitė buvo ypatingai šalta. T.y. 4-5 laipsniai. Tokių šalčių pagal prognozes nebuvo jau nuo 2000 metų, o kinai kalba, kad gerokai seniau, kokį 50 metų. Šiaurinėje Kinijoje temperatūra nukrito iki -40⁰C. Taivane 50 žmonių mirė nuo šalčio. Ką galiu pasakyt, šalta.

Kadangi kinų Naujieji metai jau visai ant nosies, niekas nedirba. Apie studentų miestelį iš vis nekalbu. Mieste dirba koks penktadalis restoranų ir didžiosios parduotuvės. Maisto paieškos virsta tikra medžiokle. Bet medžioklės metu galima atrasti ir visai įdomių dalykų.

Uch, ta dvasia!

Tai neatsidžiaugiu, kad jau šiandien išvažiuoju į Filipinus. Uoj, už 20 min. Tai tuo ir pabaigsiu.

P.s. sporto klubo aprangos(arba apavo) ypatumai.

Žiema čia dabar šiek tiek primena lietuvišką rudenį. Šlapia ir šalta. Na, iš tiesų šalta kas antrą dieną, bet drėgmė laikosi pastoviai. Du variantai: arba lyja visą dieną su 5 minučių pertraukėlėmis, kai lyja silpniau, arba nelyja, bet atrodo, kad esi po vandeniu. Tada nepadeda ir skėtis. Šlapia arba šlapia. Ir viskas pelija. Rūbai, batai, baldai. Jau nebeturiu idėjų, kaip saugoti daiktus. Kabinti rūbus balkone irgi ne variantas, nes beveik tas pats kaip ir tiesiog palikti po lietumi. Laukiu vasarooooos! Arba bent vasario vidurio, nes tada jau turėtų būti šilta.

Nebesiskųsiu oru, ir taip čia jau vieni kitiems prisidejuojam. Taigi taigi, smagesni dalykai. Važiuosiu dviems savaitėms į Filipinus! Laukiu nesulaukiu! Praktiką atlikti galimybė dingo, nusprendė, kad jiems reikia kvalifikuotų mokytojų :(

Dienos slenka lėtai, kinams studentams dabar baigiasi egzaminai, tad visi skirstosi, važiuoja į savo gimtines sutikti naujųjų metų(prasideda vasario 8d., šventimas tęsiasi dvi savaites, niekas nedirba) su šeimomis. Naujiems metams parduotuvės ir miestas pradėjo puoštis dar sausio pradžioje. Viskas raudona raudona(pažadu įkelti nuotraukų kelių dienų bėgyje).

Kasdieninio gyvenimo istorijėlės:

1) Kartu su viena drauge ėjau į svečius pas vieną kinų šeimą(vyras su žmona, du vaikai ir uošvė). Atėjome vėlai, tad šeimininkai prikalbino nakvoti. Iš ryto žmona važiuodama į darbą išvežė į mokyklą vaikus, o vyras(filosofijos ir kaligrafijos dėstytojas), kadangi turėjo laisvą dieną, pasiliko su mumis. Pusryčiai(apvirti ryžiai su kiaušiniu ir vandeniu, kuriame virė(be druskos!), youtiao(kažkiek panašu į nesaldžią spurgą), kurį prieš valgant reikia pamirkyti sojos padaže, tofu, labai sūriame, riebiame, dūmais atsiduodančiame padaže ir tada dar du patiekalai, dėl kurių kilmės neesu tikra. Vienas, kaip supratau, buvo kažkokios jūržolės(sūru), o kito nesupratau, net kai ir pasakė kas ten. Žinau tik tiek, kad riebu ir aštroka. Pietums ar vakarienei toks maistas būtų nieko keista, bet pusryčiams mano skrandžiui buvo nemažas išbandymas. Pasirinkimo nevalgyti neturėjau, nes, jei būčiau nevalgius, tai sumaitinę būtų. Ir tai močiutė burbėjo, kad jos 5 metų anūkas daugiau valgo.

Po pusryčių močiutė išėjo prekių pietums, Klaudia(mergina, su kuria atėjome į svečius) išbėgo pakabinti skelbimų aplinkiniuose namuose, kad moko anglų kalbos, o aš likau su profesoriumi. Kol jis kuitėsi prie arbatos staliuko, aš džiaugiausi pianino teikiamais džiaugsmais. Po pusvalandžio pakvietė prisėsti prie staliuko. Gavau stikliuko(stopkės) dydžio puoduką, paaiškino, kad pripilti reikia 60%, kad laikyti nekaršta būtų. Arbata, atvežta iš Yunnan(Kinijos provincija), labiau priminė čefyrą(stiprų antpilą). Kadangi pagal papročius visada pirma turi įpilti kitam žmogui, tik po to sau, buvau pastoviai skatinama gerti greičiau, nes Wei išgerdavo viską vienu mauku ir tada turėdavo laukti manęs. Tai kliukinom taip beveik pusvalandį, kol Klaudia grįžo. Mano skrandis labai nesidžiaugė po pusryčių, o po šitos arbatėlės visai nebenorėjau į maistą žiūrėti. Beveik tuo pat metu su Klaudia grįžo močiutė ir pradėjo gaminti pietus. 

Kol gėrėm arbatą, Wei pasakojo, kad jo svajonė būtų išsikelti į kokį kaimelį prie kalnų, bet tokios galimybės miestiečiai neturi. Kaimai naikinami, žmonės priverstinai iškeldinami, neretai be jokios kompensacijos. Jei šeima persikrausto į miestą, praranda teisę grįžti į kaimą. Kad galėtum legaliai gyventi kaime, tos žemės turi priklausyti tavo šeimai, pirkti nelegalu. Žinoma, yra žmonių, kurie parduoda, perka, bet jei valdžia tai suseka, yra gaunamos baudos ir iškeldinama, 

Taip pat pasakojo apie studentus-šnipus. Paskaitose dėstytojai turi labai žiūrėti ką kalba, kad nekritikuotų valdžios, nekištų studentams į galvas “netinkamų” minčių. Jei iš studentai-šnipai išgirsta ką nors netinkamo, dėstytojas iš pradžių gauna įspėjimą, už antrą kartą atleidžiamas. Wei gavo įspėjimą už “debesuotas” mintis, tai dabar, sakė, paskaitas veda nenukrypdamas nuo plano. 

Profesorius pasakė vieną sakinį, už kurį, pasak jo, prarastų darbą: Kinijos valdžia tokia pati, kaip Šiaurės Korėjos, tik kinai protingesni, nedaro visko taip akivaizdžiai. 

Po to sekė kaligrafijos paskaitėlė. Kadangi po pusryčių nesijaučiau gerai, apsiribojau klausymu ir žiūrėjimu, bet Klaudia pasimokė ir rašyti(kitą kart ir aš mokysiuosi). Kaligrafija, Wei žodžiais, turi savo ritmą: kartais kaip krioklys, kartais kaip upelis, tai kaip muzika, meditacija. 

Buvo labai įdomu klausyti apie kaligrafijos subtilybes, ypač, kai apie tai pasakoja žmogus, kurio aistra yra kaligrafija. 

Būtų gražu čia istoriją ir pabaigti, bet deja viskas baigėsi ne taip. Atsklidus kvapams iš virtuvės, supratau, kad pietų neištversiu, tai staiga “prisiminiau” turinti susitikimą su kažkuo ir jei dabar neišeisiu, tai pavėluosiu. Wei užsispyrė mane parvežti iki bendrabučio. Bandžiau atkalbėti, bet jis tiesiog apsiavė ir laukė manęs prie lifto. Žinojau, kad jo mopedą prieš porą dienų pavogė, tai svarsčiau, kaip jis planuoja mane parvežti. Ilgai laukt nereikėjo. Elektrinis dviratis. Dar 5 minutes bandžiau atkalbėti. Bet kinai, kai užsispiria, tai neįmanoma pasipriešinti. Neįmanoma. Dabar įsivaizduokite mintyse šį vaizdą: ant elektrinio dviračio bagažinės(kuri labiau tinkama vežioti vaikus) tupinti aš, besilaikanti už Wei stuburo(tiksliau už ten, kur turėtų būti liemuo, bet kadangi jis tik kaulai ir oda, tai stuburo). Nesilaikyti negalėjau, nes jis vairuoja kaip tipiškas kinas(t.y. jokios logikos vairavime, užkišinėjimas, posūkiai kertant tris juostas ir t.t.). Buvo baisu. Nors važiuodama visą laiką krizenau iš vaizdo, kaip mes atrodėme(beje, jis man iki peties). Atvežęs mane iki vakarinių vartų, prisiminė, kad aš sakiau palikus dviratį prie šiaurinių vartų, nusprendė per miestelį vežti mane iki ten. Tik jam sustojus nusiropščiau nuo dviratuko ir bandžiau atsisakyti vežimo iki kitų vartų(ačiū, ačiū, ačiū, tikrai nereikia vargintis ir t.t.), bet nebūtų jis kinas, jei nebūtų pradėjęs garsiau už mane stūgauti(teisus tas, kuris rėkia garsiau): “sėsk tik, man visai nesunku, sėėėėėėėėėėėėėsk!”. Tai ką, važiavom. Bevažiuojant dviratis pradėjo išsikraudinėti. Tai važiavom nespartaus ėjimo tempu. Bet net tada Wei neleido man nulipti(”sakiau parvešiu, tai ir parvešiu!”). Tai buvo vienas ilgiausių mano važiavimų per studentų miestelį. Na, bent kitiems studentams linksma buvo.

2) Kita istorija, tai net ne istorija, o tik vieno restorano apžvalga. Vieną dieną, šilto oro proga, klaidžiojom po Haikou, ieškant gražių vietų.

Paieškos nebuvo labai sėkmingos, apart kelias vietas, buvome nesutvarkytoje, purvinoje miesto daly. Atėjus vakarienės metui, nuėjome į “Pirmąjį vakarietišką restoraną Haikou”. Ką galiu pasakyt, neikit ten. Vakarietiško maisto, apart skrudintų bulvyčių(kurių tuo metu jie neturėjo), nebuvo. Kadangi tuo metu kaip tik pradėjo lyti, pasilikome tame restorane. Neišsiplėsiu pasakodama apie neskanų maistą, purvinas stiklines, padavėją, bevalgant paėmusią dubenėlį, pareiškus, kad reikia išplauti(parnešė su tais pačiais ryžiais viduje, tik tiek, kad indų ploviklio skonio), apie aptarnaujantį personalą, rūkantį viduje. Visą šį ansamblį užbaigė darbininkai, atėję dažyti sienų. 

Čia pirma ir tikiuosi paskutinė vieta, kur tikrai neplanuoju grįžti. Fee. Paprasti restoranėliai, nepaisant tam tikrų aspektų(rašiau anksčiau), kuo toliau tuo žavesni.

Ir pabaigai, vienas mano vakarų leidimo būdų(kai oras gražus ir kai netingiu nuvažiuoti iki jūros(abu dalykai, deja, būna retai)):

Naujus metus sutikom labai paprastai, kadangi čia tai irgi nėra šventė.Na, bet kaip aš jau pastebėjau, kad šventė būtų šventė, užtenka būti su draugais, nesvarbu, ar aplinkui kas švenčia ar ne :3 Vos vos teko nusivilti, kai užlipus ant stogo, kad geriau matytume fejerverkus(turėjome vilčių), viskas, ką matėme, pora fejerverkų(nors matėme nemažą dalį miesto panoramos), kuriuos vistiek užstojo kitas pastatas. Naujuosius Haikou sutiko miegodamas.. Tik įdomu, kaip mums pavyko nepakurti namo, nes šaltos ugnelės pasirodė truputį kitokios nei įprastai. Panašiau į laužą ant pagaliuko.

Vos nesusideginau savo plaukų ir vos nesudeginau Joy(mergina priekyje).

Kita šventė buvo mano 21 gimtadienis. Kažkaip nieko labai neplanavau ir nesitikėjau, įprastai čia gimtadieniai apsiriboja vakariene restoranėly ar nuėjimu į KTV. Vienos kinės iš mūsų kompanijos gimtadienis buvo pora dienų prieš mano, tai visa šventė buvo vakarienė ir padainavimas Su gimimo diena.

Sausio 1 dieną Glenn(filipinietė) pakvietė į išankstinę mano gimtadienio vakarienę. Malonu. Korėjietiškame restorane(maistas – kažkas tobulo), kur vakarieniavome, grojo gyva muzika, dainavo mergina iš Filipinų. Visada norėjau, kad man kas nors paskirtų dainą. Na ką, gavau! Tada atkeliavo tortas! Tiksliau skrudintas batonas su ledais ir grietinėle, bet nesiskundžiu, nes čia su tortais šiaip yra sudėtingas reikalas. Kiek teko ragauti iki šiol, tai tie tortai buvo neverti torto vardo.

Žmogus antrame plane vardu Bethany iš Amerikos.

Kitas sustojimas buvo korėjietiško sniego kavinukė. Ledai, kurių tekstūra kaip sniego(ne, tai ne sutrintas ledas). Nežinau nei kaip, nei iš ko gaminama :( bet labaaaaaaai skanu! + dovanų ledai nuo savininkės.

Žiūrėti reikia į ledus. O jei žiūrit ne į ledus, tai susipažinkit – Beata iš Lenkijos.

Toliau sekė pasivaikščiojimas prie jūros(nebuvau jau du mėnesius:/). Vanduo šaltas(nors šiltesnis nei įprastai Baltijos jūra vasarą). Brrrrr.

Ir tada vakarui užbaigti nuėjome į kažką panašaus į kiną. Tiksliau tai kambariai 2,3 arba 6 žmonėms, su ekranu per visą sieną, milžinišku filmų pasirinkimu, didžiule lova arba foteliais, minkštais pledukais ir krūva pagalvėlių. Pageidaujant atneša maisto ar gėrimų. Žymiai geriau nei tiesiog kinas!

Jau per tikrąjį mano gimtadienį ėjome į ledo areną(žiemos trūkumas). Kaipgi be staigmenų. Arena mažulytė, pilna vaikų. Bet aš ne apie tai. Vietoje įprastos ledo valymo mašinos pamatėme štai ką:

Po to sekusi antra gimtadienio vakarienė irgi nebuvo be staigmenų. Atėjus į restoraną, dar net neužsisakius maisto, prie mūsų stalo susirinko visas restorano kolektyvas, padainavo 祝你生日快乐(su gimimo diena) ir įteikė man bliūdą su makaronais, ant viršaus plaukiojančias virtais kiaušiniais ir kažkokiomis salotomis. Makaronai apie pusės metro ilgio, simbolizuojantys ilgą gyvenimą. Miela! Daugiau nebevarginsiu pasakodama apie gimtadienį, ir taip išsiplėčiau, bet tai dar nebuvo pabaiga...

Tik dar kas miela, tai tobulos dovanos. Nesitikėjau gauti nieko, bet visi draugai pasistengė surasti tai, kas man tikrai patiktų. Pvz.:

Ir dar sveikinimai iš Lietuvos! Juokiausi ir graudinausi.

Magic in the air. Pirmą kartą teko švęsti Kūčias avint basutes. Kūčių vakarą buvo 26-27⁰C. Bet, nors ir Kinijoj, nors ir 99,99% žmonių aplinkui nešvenčia, nors ir šilta, nors ir paskaitos vis dar vyksta, nors ir egzaminai, tačiau Kalėdos buvo šventiškos ir džiaugsmingos.

Kūčias atšventėme septyni lietuviai kartu. Pasigaminome mišrainių, tinginio, bulvių su grybais(kažkas tobulo), žuvies, Džiugas gavo kūčiukų iš Lietuvos. Mūsų Kūčios buvo tikros lietuviškos Kūčios – kai jau visi buvo persivalgę, maisto dar liko tiek, kad būtų galima pamaitinti dar septynis lietuvius.

Kalėdų rytą susirinkom pabaigti maisto likusio nuo vakarykštės dienos(nepavyko). Tuo mano Kalėdos nesibaigė! Paskui sekė Kalėdinis pasibuvimas su draugais iš Amerikos ir Kinijos. Neišsiplėsiu pasakodama..

Ir trečia dalis! Daug maisto(netgi paruošė kažką panašaus į piroškas!) ir KTV(išsinuomuoji kambarį su televizoriumi, daugybe dainų, mikrofonais, foteliais, maistu pagal pageidavimą ir dainuoji, valgai, šoki ar darai ką tik nori).

Ir galiausiai kalėdinis sekmadienio rytas bažnyčioje(na, ne visai bažnyčia, bet..).

Dar keli ne tokie kalėdiški dalykai.

Drėgmė rytais tokia, jog rodos vandeniu kvėpuoji. Dabar atvėso, tai ir drėgmė sumažėjo, bet dar prieš porą dienų visur buvo rasoti langai, veidrodžiai, grindys slidžios, viskas šlapia. Kūčių rytą radau siurprizą:

Buvau įspėta anksčiau, kad jei laikai daiktus spintoj, viskas pelija. Na, džiaugiuosi, kad atsipirkau tik vienom basutėmis. Dabar spinta gali pelyti tuščia.

Šiandien pagaliau išsilaikiau paskutinius egzaminus. Dvi dienos – keturi egzaminai. Bet nebuvo labai baisu – skausmingai, bet greitai. Pirmadienį egzaminas buvo nuo 8val. Atsikėliau 7:58. Neįsivaizduoju kaip. Žadintuvas buvo kitame kambario gale, bet tai nesutrukdė man jį išjungti ir toliau miegoti, nesuvokiant, kad tai padariau. Kaip ir Zitos beldimasis į duris(nuo kurio įprastai pašoku kokį pusmetrį į orą). Na, bet išsiruošiau per 3 min, auditorijoje buvau po 7 min. Mano asmeninis rekordas. Turiu tokią nuojautą, kad labai nesužibėjau per šitą egzaminą, bet bent jau kitų rezultatai, manau, bus tikrai neblogi.

Po egzaminų nusprendėm atšvęsti atostogų pradžią. Ta proga nuėjome į “BigPizza”. Susimokėjus 43 juanius(apie 20 lt, jau pamiršau eurus), gali valgyti kiek nori ir ką nori. Rojus.

 Tik po to negali pajudėti. Mažiausiai pusvalandį. Tai vat ir sėdėjau, prisivalgius, laiminga ir nebepajudanti. 

Dar savaitė mokslų, egzaminai ir pagaliau atostogos... Tik tiek, kad žlugo visi atostogų planai. Stipendiją už du atostogų mėnesius perves tik kovą. Taigi, dabar man tris mėnesius reiks gyventi su viena stipendija ir sutaupytais pinigais kelionėms :( Na, bet jau beveik išmąstėm naujus planus. Bandysim apkeliaut Hainan salą pėsčiomis, tranzuojant ar iš bėdos autobusais. Žiūrėsim, kaip čia eisis. 

Dar atliksiu čia praktiką. Būsiu vadovė vaikų stovykloje. Truputį nedrąsu, bet, manau, susitvarkysiu.

Šiandien, su čia gyvenančių krikščionių amerikonų bendruomene, Kalėdų proga aplankėme vaikų namus. Programą pravedėme maždaug 60-70 vaikų. Daugiau nei trečdalis ten gyvenančių vaikų turi kokį protinį sutrikimą. Nemažai yra ir luošų vaikų. Tačiau vaikai tarpusavyje nesiskirsto į protiškai atsilikusius, luošus ar sveikus. Jie visi tiesiog vaikai. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pabūti su šiais vaikais. Skyrusi jiems šiek tiek savo laiko ir dėmesio, gavau daugybę apkabinimų, šypsenų ir juoko. 

Galvojau, kad šiais metais neturėsiu Kalėdų. Tačiau klydau. Prieglaudoje, kai pribėgęs vaikas įdeda rankutę į delną, kreipiasi 姐姐（jiejie, vyresnioji sese), kai matai, kaip tie vaikai džiaugiasi mažais dalykais, Kalėdų dvasią gali pajusti kur kas labiau, nei tiesiog visur matant kalėdinius papuošimus ir eglutes.

Vieno mano favoritų, 7 metų berniuko, aklo viena akimi, darbas.

Na, dabar visai kita tema. 

Būdama čia, kad nepavirsčiau į visišką medį, lankau kelias šokių pamokas(džiazą ir zumbą). Dar Zita įkalbėjo kartu su ja eiti į kinų šokius(grynai princesiški šokiai). Kiniškuose šokiuose labai svarbios net menkiausios detalės. Pastabą gavau dėl nepakankamai išlenkto rankos nykščio. Bandysiu mokytis kol užteks kantrybės... Šitų šokių mokytojas yra nelabai tipiškas kinas. Patikėkit, kaip nustebau sutikus kiną, besityčiojantį iš nesugebančių gerai šokti mokinių. Bet, nors ir apart manęs ir Zitos, visos mokinės yra vidutinio amžiaus arba vyresnės moterytės, pasirodo, vienas jų hobių yra erzinti trenerį. Taigi maždaug lygiosios. Kiek jis užvažiuoja, panašiai ir gauna atgal.(jis vienas, moteriškių daug). Neliūdna pamokose.

Dar prisiminiau vieną istoriją iš sporto klubo. Jau visai vakare, į salę atėjo kinas, su nuo saulės akiniais, marškiniais ir džinsais. Pakilnojęs porą svarmenų išsitraukė nančiakus(nunchucks) ir pradėjo lakstyti aplink sukdamas juos. Keista, kad pats sau neužsivožė. 

Jau gruodis, bet Kalėdų dvasios čia nė kvapo... Truputį liūdna pasidaro pagalvojus, kad Kalėdas teks praleisti ne su šeima. Na, bent ne aš viena čia tokia nabagė.

Teko bėda lankytis pas dantistą. Tačiau viskas praėjo sėkmingai! Kartu su viena prancūze važiavom į “kliniką” . Kabutėse dėl to, nes klinika atrodė taip:

Turėjo mus priimti 9 valandą, tačiau kai atvažiavom 9:15(pasiklydom truputį) klinika dar nedirbo. Po kokių 5 minučių pasirodė moterėlė ant motorolerio, kuri atrakino vartus/duris, įleido mus ir pradėjo viską šlavinėti, sakė, daktaras atvažiuos tuoj. Po 5-10 minučių motoroleriu atbirbė vaikinukas, įbėgo į vidų, pasičiupo chalatą ir pasišokinėdamas ėmėsi darbo.

Taisant dantis praeiviai turi progą taip pat pasižiūrėti tau į burną... (Antram plane matosi ta pati šlavinėjanti moterytė.) Bet, kad ir kaip kas, sutvarkė dantį visai neskausmingai, greitai ir kokybiškai.

Labai keista, kad tik dabar atradau senamiesčio gražiąją dalį.. Iki šiol buvau mačius tik šią:

Nors savotiškai gražu ir čia...

Na, bent jau man asmeniškai, labiau panašu į kokią Ispaniją ar Italiją, nei į Kiniją.

Radom žavų koridoriuką, vedantį iki aukuro.

Dar vienas visai šiurpus atradimas.

Na, o kas labiau gyvenimiška...  Temperatūra nukrito iki 20⁰C, šalta. Prasideda braškių sezonas, pagaliau!  Mokslai spaudžia, egzaminai artėja.(bijau bijau bijau. Du egzaminai bus žodžiu. Vienam iš jų per 10 min reiks pasiruoši 5 min kalbą išsitraukta tema.) Kas iš paskaitų istorijų, be to, kad kalbėjimo dėstytojas kokius +-10 kartų nusitrenkė su durimis, bent kartą per paskaitą atsitrenkia į stalą, o rašymo dėstytoja, sužinojusi nelabai teigiamus atsiliepimus apie jos paskaitas, įrodinėjo, kad būtent jos paskaitos, o ne kitų dėstytojų, yra aukšto lygio, kad mes nesuvokiame, kas yra kokybiškos paskaitos ir kad “jums patinka dėstytoja Mao, nes.. o aš tai skaidres ruošiu su Prezi, ne su PowerPoint, kaip ji! Jei kas nors iš jūsų moka naudotis Prezi, tai galit mane pabučiuot!” Nepuoliau aš ten jos bučiuot, kad ir kokia pagunda buvo... Kalbėjimo paskaitai reikėjo pasiruošti debatams “Dideli miestai vs. maži miesteliai”.  20 min. diskusija kinų kalba, visai didžiuojuosi savim.

Pastebėjimų serija:

1) Kinų televizijoje, serialuose (palyginus su Europa) yra labai daug smurto prieš moteris(tąsymas, stumdymas ir t.t.). Kokia to priežastis – neįsivaizduoju.

2) Azijietiškas kolektyvinis mąstymas visgi nėra toks bevertis, kaip kad maniau anksčiau. Iš tiesų, tokiu būdu lengviau tobulėti. Skamba gal ir ironiškai, nes vakarietiškas individualus mąstymas, kaip tik yra koncentruotas į savęs tobulinimą, svarbiausias esi tu pats, bet kolektyvinėje visuomenėje, žmogus, mokėdamas ką nors, nebando pasirodyti prieš kitus, kaip tik, bando išmokyti, kad ir kiti galėtų tai sugebėti taip pat gerai kaip ir jis. Kai kiekvienas asmuo nelaiko savęs geresniu už kitus, neįsivaizduoja, esąs pasaulio centru, bendruomenė tampa visai kitokia. Kinai, nepaisant visų neįprastų dalykų, yra labai paprasti, nuoširdūs žmonės. Gal tokį įspūdį susidariau, nes gyvenu palyginus nedideliame mieste, bet, kad ir kaip bebūtų, aš tikrai sužavėta žmonių ir gyvenimo paprastumo.

3) Labai keista būna skaityti apie teroristų išpuolius, pabėgėlių mases Europoje... Čia didžiausia bėda – pavogtas dviratis ar brangūs obuoliai. 

4) Jei trūksta reklamos idėjų.

Na ir pabaigai, pasitikrinkit geografijos/biologijos žinias. Kas iš Nigerijos, kas iš Amerikos, kas iš Filipinų, kas iš Kinijos, kas iš Etiopijos ir kas iš Lietuvėlės(aš)?

Kuo toliau, tuo labiau man čia patinka. Turiu nemažai veiklos ir dar oras tobulas. Sunku patikėti, kad jau lapkričio antra pusė. Temperatūra vis dar nenukrenta žemiau 25⁰C, o kai taip šilta, tai net ir lietūs nebaisu. Tiesa, šiandien buvo žemės drebėjimas. Haikou buvo seisminės zonos pakraštyje, labiau kliuvo Guangzhou, bet vis tiek pabudau dėl drebančios/šokinėjančios lovos. Įdomus potyris, bet pakartot nenorėčiau.

Sulaukiau siuntinio iš Lietuvos(ačiū, mama). Nė neįsivaizduojate, kokie jūs laimingi, turėdami duoną... Gal nuskambės truputį keistai, bet duona+šokoladas=kažkas tobulo.

Teko aplankyti vulkano parką. Labai gražu! Nors vulkano, jei nebūčiau žinojus, kad ten vulkanas, nebūčiau įžvelgus... Gaila, nepavyko nufotografuoti delno dydžio drugelių, skraidžiusių ten, bet iš arti jie truputį šiurpūs, neužteko drąsos :/

Vulkanas, kurį įmanoma pamatyti.

Vulkanai, kuriuos reikia surasti.

Čia, kad prisimintumėt kaip atrodau(dėl mano akinančio baltumo kaltas tik apšvietimas).

Kitaip nei didžiajai daugumai, man žavesnis pasirodė keliukas dešinėje.

Radome karvę.

Ši savaitė prabėgo labai greit, bet buvo įdomi. Pasibaigė visi koliokvumai, sužinojau beveik visus rezultatus(labai keista, bet viską išlaikiau visai neblogai(85 – mažiausias rezultatas). Penktadienį paskaitų nebuvo dėl universiteto olimpiados, vykusios 3 dienas. Tikėjausi kažko įspūdingesnio(net neturiu ką papasakoti apie tai), bet nesiskundžiu, laisva diena, dėl manęs jie pastoviai gali rengti olimpiadas.

Radome naują vietą, kur, spėju, praleisim dar nemažai laiko.

Bet čia ne paprastas biliardas. Ooo, ne. Čia biliardas su blakėmis. Ši vieta yra po aplink stadioną esančiomis žiūrovų vietomis, viskas labai nesandaru ir drėgna, taigi yra daug vabalų, ypatingai blakių(na, arba kažko panašaus į blakes). Didžioji dauguma skraido prie lempų, bet nemažai ropinėja stalu. Rodos, joms visai netrukdo, kai per jas rieda kamuoliukai... Iš pradžių buvo ganėtinai nemalonu, bet ilgainiui pradedi nebekreipti dėmesio. Tik negalėjau neatkreipti dėmesio į vieną blakę, kuri kažkokiu būdu ji atsidūrė po mano marškinėliais.(Tiems, kas dabar krizena, įsivaizduodami, kaip aš spiegdama laksčiau, bandydama išpurtyti blakę, galiu pasakyti, ot ir ne! Aš didvyriškai ją tiesiog paėmiau ir išėmiau.). 

Dėl drėgmės, karščio, žaisti biliardą be pirštinių yra ganėtinai skausminga, nes nusitrina oda. Bet, jei yra bėda, yra ir sprendimas. Moteris, dirbanti prie kasos/registratūros, pamačius, kad mes su Zita jau liūdnai apžiūrinėjame savo nutrintas rankas, parodė aptrupėjusią sieną ir patarė patrinti ranką į tinką(Zitos ranką dar pati paėmus patrynė), kad geriau slystų. Ir iš tiesų, tai padėjo!

Kitas savaitės atradimas yra gatvės maistas. Iki šiol kažkaip beveik nevalgydavome gatvėje gaminamo maisto. Tačiau pasvarsčius, nusprendėme, kad maistas valgyklose, restoranėliuose(patikslinu, Lietuvoje tai labiau būtų skylė, kurią aplenki iš tolo), kur mes įprastai valgome, gaminama tikrai ne steriliau, tai nieko neatsitiks ir perkant maistą gatvėje. Ir tai buvo nuostabus sprendimas. Gatvės maistas..niam niam!

Nuotraukoje yra mano labai mėgstamas maistas, kažkas panašaus į nesaldžias spurgas su rūkytu aštuonkoju. Iki šiol nemėgau jūros gėrybių, bet aštuonkojis, pasirodo, nėra taip blogai.

Čia visi produktai pamauti ant medinių smeigtukų, išsirinkus, ko nori, tau čia pat viską pakepa ant žarijų(kaip šašlykus). Viršuje, kairėje pusėje yra grybai, kurių tikrai pasiilgsiu grįžus į Lietuvą. Apačioje, dešinėje yra vištų kojytės, kurių tikrai nepasigesiu.

Hotpotas. Išsirenki viską, ko nori(grybai/mėsa/daržovės/tofu, daug skirtingų rūšių), pats pasigamini padažą(mano pirmas buvo nevalgomas :/) ir verdi tai stalo viduryje esančiame puode. Mmmmm...

Anksčiau pavadinau restoranus skylėmis, kurias Lietuvoje aplenkčiau iš tolo. Tačiau taip sakau tik lygindama su Lietuva. Čia tokie restoranėliai klesti, nes maistas yra ir pigus, ir skanus. Taip sakiau tik dėl to, nes sterilumas suvokiamas kitaip, tiksliau, čia jis neegzistuoja. Tačiau, apsipratus su tuo, kad maistas gaminamas šalia įėjimo, kad pamačius virtuvę, nusprendi daugiau nežiūrėti, kad galėtum valgyti, kai tarp stalų praeinantis padavėjas/virėjas nešdamasis dar gyvą žuvį, ją netyčia numeta ant grindų, lyg niekur nieko pakelia ir nueina toliau... Čia tai yra normalu. Ir, tiesą sakant, man tai jau nebetrukdo.

1) Atėjo laikas pasikirpti plaukus. Ėjome į kirpyklą universiteto campuso viduje, nieko labai įmantraus. Truputį mažesnė, nei Lietuvoje tos kirpyklos, kur daugiabučių pirmuose aukštuose būna. Tik skyrėsi tuo, kad čia, toje mažoje erdvėje, buvo 8 vietos(kėdės) ir dirbo 6 vyrukai(dar kol kas neteko matyti kirpėjos moters, rodos, tai labiau vyriškas darbas.), kurie visi buvo žemesni ne tik už mane, bet ir už Zitą. Iš pradžių pasitiko vienas, pasakėme, ko norėsime. Galvą plovė jau kitas(po to padarė tragiškai baisų turbaną, atrodžiau kaip atlėpausis arabas), į kėdę pasodino dar kitas kirpėjas. Šis, sruogoms atskirti naudojo ne šukas, o savo 3cm mažylio piršto nagą(visi ten dirbantys kirpėjai turėjo po tokį nagą. Ir šiaip, čia vyrai labiau mėgsta augintis nagus, nei moterys. Išsiaiškinau 2 pagrindines priežastis kam to reikia: 1) iš senesnių laikų išlikęs paprotys taip parodyti, kad neturi dirbti fizinio darbo, 2) labai patogu rakinėti dantis/nosį/kt.). Ne pats maloniausias jausmas, kai sklastymą perskiria nagu(nors, kirpėjo garbei, galiu pasakyti, kad perskyrė idealiai tiesiai.). Pabaigęs man kirpti plaukus, paprašė pasidaryti selfį kartu.

Vos nepamiršau, dar teko išgirsti 4 iš 6 kirpėjų dainuojant. Fone grojo muzika ir kuris vis karts nuo karto pradėdavo dainuoti. Ir dar! Vienas iš kirpėjų, džiovindamas klientui plaukus, pradėjo fenuotis plaukus sau, tada toliau tesė darbą. Na, buvo visai linksma.

2) Trys koliokvumai jau praėjo(klausymo, rašymo ir gramatikos), liko vienas su puse(kalbėjimo ir gramatikos antra dalis). Iš tiesų, nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi, bet kol dar nežinau visų rezultatų, negaliu kalbėt. Dabar žinau tik klausymo rezultatus, gavau 82 iš 100. Geriausiai buvo 90, tai ne taip ir blogai. Dėstytoja sugalvojo paskatinimo dovanėles, geriausiai išlaikiusiems. Aš irgi gavau!

Prasčiau išlaikę gavo po saldainį. Konfidencialumas skelbiant rezultatus? Neup. P.s. Aš irgi gavau dar ir saldainį, bet jau suvalgiau.:(

3) Papročiai/prietarai

Nori paprastai ir be dramų išsiskirti su vaikinu/mergina? Tiesiog padovanok jam/jai skėtį. Skėtis – skyrybos.

Duobutės skruostuose – ištikimas žmogus. Kinai(žinoma, ne visi) tiki, kad duobutės skruostuose reiškia, jog to žmogaus siela gyvena ne pirmą gyvenimą, tad žino, kad ištikimybė yra labai svarbi. Kad siela pamirštų savo ankstesnį gyvenimą, reikia išgerti dubenėlį sriubos.(Čia sriuba be tirščių, kaip sultinys).

Pirštų apsilaižymas. Čia jau ne prietarai, labiau etiketas. Nieko baisaus yra riaugėti, spjaudyti ant stalo apkramtytus kąsnius, po savęs palikti apdergtą valgymo vietą, bet labai nemandagu yra apsilaižyti pirštus, valgant ką nors rankomis. Tačiau nė vienas iš kinų nepaaiškino kodėl.

4) Ir galiausiai, lobis, rastas parduotuvėje.

Kas galėtų būti geriau nei vakaras prieš koliokvumų savaitę? Vakaras be elektros, vandens, kondicionieriaus, bet su milijonų uodų! Dėl kažkokių priežasčių šiandien pusė miesto neturėjo elektros(tvarko vamzdžius kažkur). Turėjo įjungti 19:30. Įjungė visur, apart mūsų bendrabutį. Pažeidė kažkur laidus ar ką... Maža to, atjungė vandenį.

Reziumė: mokytis koliams negali, nes truputį po 18 jau visiškai sutemę, kadangi kondicionierius neveikia, karšta, laikom duris ir balkoną atidarytus – uodai suskrido į svečius, nėra vandens – po karštos dienos negali išsimaudyti. 

Bet yra pliusas – kaip niekada anksti atsiguliau!

P.s. Jau antra diena be elektros.

Teoriškai, jei kambaryje laikai kokį nors augintinį, tave pašalina iš bendrabučio. Praktiškai – bendrabutyje yra mažiausiai 4 šunys, daugiau nei 5 katės ir visi tai žino. Svarbiausia pirmą kartą įsinešti augintinį nepastebėjus budinčioms.(Vienas rusas, Nikita, įsinešdamas kačiuką turėjo kosėti ir leisti įvairius garsus, nes kačiukas visą laiką kniaukė...) Kai jau turi – niekam nerūpi. 

Mongolas Naya vis pragano savo šunį. Tada visam bendrabučiui tenka klausytis jo staugimo: “Pūūūūūūūūpsik! Pūūūūpsik!” ir skaityti “Gal kas matė Pupsiką” žinutes. Keista, bet šuo visada atsiranda. (Dar vienas dalykas, iš kurio krizenu kiekvieną kartą sutikus Nayą, yra tai, kad šis šiaip visada vaidiną “kietą” vyruką, bet jau kelis kartus einant pro šalį, teko girdėti jį duše iš širdies traukiant Celine Dion dainas(popierinės sienos – dainuoji kambary – einantys koridoriumi puikiai girdi)).

Šitas mielas padarėlis, vardu 臭臭（ChouChou, kas reiškia arba Smirdžius, arba “Tai, kas kitiems nerūpi, bet tau tai brangu”), mano draugės lenkės Beatos augintinis. Ji ChouChou rado pririštą viela prie medžio. Šiam katinukui maždaug mėnesis su puse, tačiau dėl badmiriavimo jis atrodė ne vyresnis nei dviejų savaičių, visas purvinas, su kyšančiais kaulais... Kinijoje katės dažnai pririšamos visai dienai prie medžio, ant labai trumpos virvės arba vielos, kad negalėtų nieko susimedžioti paėsti. Naktį jas atriša ir paleidžia į parduotuves, kad gaudytų peles. ChouChou buvo pririštas tokiu pat tikslu, nepaisant to, kad jis telpa į delną ir žiurkės, kurias gali pamatyti prie konteinerių, yra didesnės už jį! Na, bet dabar jis yra labai mylimas ir prižiūrimas. Per tris dienas kačiukas taip pasikeitė, kad niekada nepasakytum, jog tai tas pats vargšiukas, kuris buvo pririštas prie medžio.

O kas ne apie gyvūnus... Vėl grįžo karščiai, dieną būna apie 30⁰C. Mokslai spaudžia kuo toliau tuo labiau... Dabar prasidės koliokvumų savaitė, nenoriu net pagalvot apie tai :(

Kalbėjimo paskaitai reikėjo pasiruošti kalbą bet kokia tema. Kadangi Lietuvą prieš mane pristatė kita lietuvė, man teko galvoti kažką kito. Papasakojau apie LindyHop’ą, parodžiau In*Beat video(https://www.youtube.com/watch?v=QnwI3HYo7mg&feature=youtube_gdata_player), visiems patiko. Kalbėjimo dėstytojas nebūtų jis, jei nebūtų paklausęs, ar galiu dabar tiesiog viena pašokti Lindyhopo prieš auditoriją. Mano paaiškinimas, jog visai reiktų partnerio, kad galėčiau šokti porinį šokį, jam buvo ne bėda. Jis bandė įkalbėti kiekvieną vaikiną, kad dabar eitų su manim šokti Lindyhopo, nepaisant to, kad visi apie šį šokį girdėjo pirmą kartą. Visa laimė, entuziastų neatsirado, o pats dėstytojas prie manęs jaučiasi nelabai jaukiai – jis man truputį aukščiau peties – tad pats nešokdino. Visa laimė.