(24) Tokios tokelės
Žiema čia dabar šiek tiek primena lietuvišką rudenį. Šlapia ir šalta. Na, iš tiesų šalta kas antrą dieną, bet drėgmė laikosi pastoviai. Du variantai: arba lyja visą dieną su 5 minučių pertraukėlėmis, kai lyja silpniau, arba nelyja, bet atrodo, kad esi po vandeniu. Tada nepadeda ir skėtis. Šlapia arba šlapia. Ir viskas pelija. Rūbai, batai, baldai. Jau nebeturiu idėjų, kaip saugoti daiktus. Kabinti rūbus balkone irgi ne variantas, nes beveik tas pats kaip ir tiesiog palikti po lietumi. Laukiu vasarooooos! Arba bent vasario vidurio, nes tada jau turėtų būti šilta.
Nebesiskųsiu oru, ir taip čia jau vieni kitiems prisidejuojam. Taigi taigi, smagesni dalykai. Važiuosiu dviems savaitėms į Filipinus! Laukiu nesulaukiu! Praktiką atlikti galimybė dingo, nusprendė, kad jiems reikia kvalifikuotų mokytojų :(
Dienos slenka lėtai, kinams studentams dabar baigiasi egzaminai, tad visi skirstosi, važiuoja į savo gimtines sutikti naujųjų metų(prasideda vasario 8d., šventimas tęsiasi dvi savaites, niekas nedirba) su šeimomis. Naujiems metams parduotuvės ir miestas pradėjo puoštis dar sausio pradžioje. Viskas raudona raudona(pažadu įkelti nuotraukų kelių dienų bėgyje).
Kasdieninio gyvenimo istorijėlės:
1) Kartu su viena drauge ėjau į svečius pas vieną kinų šeimą(vyras su žmona, du vaikai ir uošvė). Atėjome vėlai, tad šeimininkai prikalbino nakvoti. Iš ryto žmona važiuodama į darbą išvežė į mokyklą vaikus, o vyras(filosofijos ir kaligrafijos dėstytojas), kadangi turėjo laisvą dieną, pasiliko su mumis. Pusryčiai(apvirti ryžiai su kiaušiniu ir vandeniu, kuriame virė(be druskos!), youtiao(kažkiek panašu į nesaldžią spurgą), kurį prieš valgant reikia pamirkyti sojos padaže, tofu, labai sūriame, riebiame, dūmais atsiduodančiame padaže ir tada dar du patiekalai, dėl kurių kilmės neesu tikra. Vienas, kaip supratau, buvo kažkokios jūržolės(sūru), o kito nesupratau, net kai ir pasakė kas ten. Žinau tik tiek, kad riebu ir aštroka. Pietums ar vakarienei toks maistas būtų nieko keista, bet pusryčiams mano skrandžiui buvo nemažas išbandymas. Pasirinkimo nevalgyti neturėjau, nes, jei būčiau nevalgius, tai sumaitinę būtų. Ir tai močiutė burbėjo, kad jos 5 metų anūkas daugiau valgo.
Po pusryčių močiutė išėjo prekių pietums, Klaudia(mergina, su kuria atėjome į svečius) išbėgo pakabinti skelbimų aplinkiniuose namuose, kad moko anglų kalbos, o aš likau su profesoriumi. Kol jis kuitėsi prie arbatos staliuko, aš džiaugiausi pianino teikiamais džiaugsmais. Po pusvalandžio pakvietė prisėsti prie staliuko. Gavau stikliuko(stopkės) dydžio puoduką, paaiškino, kad pripilti reikia 60%, kad laikyti nekaršta būtų. Arbata, atvežta iš Yunnan(Kinijos provincija), labiau priminė čefyrą(stiprų antpilą). Kadangi pagal papročius visada pirma turi įpilti kitam žmogui, tik po to sau, buvau pastoviai skatinama gerti greičiau, nes Wei išgerdavo viską vienu mauku ir tada turėdavo laukti manęs. Tai kliukinom taip beveik pusvalandį, kol Klaudia grįžo. Mano skrandis labai nesidžiaugė po pusryčių, o po šitos arbatėlės visai nebenorėjau į maistą žiūrėti. Beveik tuo pat metu su Klaudia grįžo močiutė ir pradėjo gaminti pietus.
Kol gėrėm arbatą, Wei pasakojo, kad jo svajonė būtų išsikelti į kokį kaimelį prie kalnų, bet tokios galimybės miestiečiai neturi. Kaimai naikinami, žmonės priverstinai iškeldinami, neretai be jokios kompensacijos. Jei šeima persikrausto į miestą, praranda teisę grįžti į kaimą. Kad galėtum legaliai gyventi kaime, tos žemės turi priklausyti tavo šeimai, pirkti nelegalu. Žinoma, yra žmonių, kurie parduoda, perka, bet jei valdžia tai suseka, yra gaunamos baudos ir iškeldinama,
Taip pat pasakojo apie studentus-šnipus. Paskaitose dėstytojai turi labai žiūrėti ką kalba, kad nekritikuotų valdžios, nekištų studentams į galvas “netinkamų” minčių. Jei iš studentai-šnipai išgirsta ką nors netinkamo, dėstytojas iš pradžių gauna įspėjimą, už antrą kartą atleidžiamas. Wei gavo įspėjimą už “debesuotas” mintis, tai dabar, sakė, paskaitas veda nenukrypdamas nuo plano.
Profesorius pasakė vieną sakinį, už kurį, pasak jo, prarastų darbą: Kinijos valdžia tokia pati, kaip Šiaurės Korėjos, tik kinai protingesni, nedaro visko taip akivaizdžiai.
Po to sekė kaligrafijos paskaitėlė. Kadangi po pusryčių nesijaučiau gerai, apsiribojau klausymu ir žiūrėjimu, bet Klaudia pasimokė ir rašyti(kitą kart ir aš mokysiuosi). Kaligrafija, Wei žodžiais, turi savo ritmą: kartais kaip krioklys, kartais kaip upelis, tai kaip muzika, meditacija.
Buvo labai įdomu klausyti apie kaligrafijos subtilybes, ypač, kai apie tai pasakoja žmogus, kurio aistra yra kaligrafija.
Būtų gražu čia istoriją ir pabaigti, bet deja viskas baigėsi ne taip. Atsklidus kvapams iš virtuvės, supratau, kad pietų neištversiu, tai staiga “prisiminiau” turinti susitikimą su kažkuo ir jei dabar neišeisiu, tai pavėluosiu. Wei užsispyrė mane parvežti iki bendrabučio. Bandžiau atkalbėti, bet jis tiesiog apsiavė ir laukė manęs prie lifto. Žinojau, kad jo mopedą prieš porą dienų pavogė, tai svarsčiau, kaip jis planuoja mane parvežti. Ilgai laukt nereikėjo. Elektrinis dviratis. Dar 5 minutes bandžiau atkalbėti. Bet kinai, kai užsispiria, tai neįmanoma pasipriešinti. Neįmanoma. Dabar įsivaizduokite mintyse šį vaizdą: ant elektrinio dviračio bagažinės(kuri labiau tinkama vežioti vaikus) tupinti aš, besilaikanti už Wei stuburo(tiksliau už ten, kur turėtų būti liemuo, bet kadangi jis tik kaulai ir oda, tai stuburo). Nesilaikyti negalėjau, nes jis vairuoja kaip tipiškas kinas(t.y. jokios logikos vairavime, užkišinėjimas, posūkiai kertant tris juostas ir t.t.). Buvo baisu. Nors važiuodama visą laiką krizenau iš vaizdo, kaip mes atrodėme(beje, jis man iki peties). Atvežęs mane iki vakarinių vartų, prisiminė, kad aš sakiau palikus dviratį prie šiaurinių vartų, nusprendė per miestelį vežti mane iki ten. Tik jam sustojus nusiropščiau nuo dviratuko ir bandžiau atsisakyti vežimo iki kitų vartų(ačiū, ačiū, ačiū, tikrai nereikia vargintis ir t.t.), bet nebūtų jis kinas, jei nebūtų pradėjęs garsiau už mane stūgauti(teisus tas, kuris rėkia garsiau): “sėsk tik, man visai nesunku, sėėėėėėėėėėėėėsk!”. Tai ką, važiavom. Bevažiuojant dviratis pradėjo išsikraudinėti. Tai važiavom nespartaus ėjimo tempu. Bet net tada Wei neleido man nulipti(”sakiau parvešiu, tai ir parvešiu!”). Tai buvo vienas ilgiausių mano važiavimų per studentų miestelį. Na, bent kitiems studentams linksma buvo.
2) Kita istorija, tai net ne istorija, o tik vieno restorano apžvalga. Vieną dieną, šilto oro proga, klaidžiojom po Haikou, ieškant gražių vietų.
Paieškos nebuvo labai sėkmingos, apart kelias vietas, buvome nesutvarkytoje, purvinoje miesto daly. Atėjus vakarienės metui, nuėjome į “Pirmąjį vakarietišką restoraną Haikou”. Ką galiu pasakyt, neikit ten. Vakarietiško maisto, apart skrudintų bulvyčių(kurių tuo metu jie neturėjo), nebuvo. Kadangi tuo metu kaip tik pradėjo lyti, pasilikome tame restorane. Neišsiplėsiu pasakodama apie neskanų maistą, purvinas stiklines, padavėją, bevalgant paėmusią dubenėlį, pareiškus, kad reikia išplauti(parnešė su tais pačiais ryžiais viduje, tik tiek, kad indų ploviklio skonio), apie aptarnaujantį personalą, rūkantį viduje. Visą šį ansamblį užbaigė darbininkai, atėję dažyti sienų.
Čia pirma ir tikiuosi paskutinė vieta, kur tikrai neplanuoju grįžti. Fee. Paprasti restoranėliai, nepaisant tam tikrų aspektų(rašiau anksčiau), kuo toliau tuo žavesni.
Ir pabaigai, vienas mano vakarų leidimo būdų(kai oras gražus ir kai netingiu nuvažiuoti iki jūros(abu dalykai, deja, būna retai)):
