A L I V E
Aš. Tu. Jie. Stebim tas pačias žvaigždes. Galvojame apie tą patį. Norime to pačio. Aš negaliu rašyti ir improvizuoti, bet kažkaip dar stoviu aš ant savo tako. Ten, kur neturėčiu būti, eiti, bet pakylu ir laikausi iki kito ryto. Tu man visada sakei, kad tai ne man, ne mano kelias. Net tikėti nenorėjai, bet padėjai. Jie visi žadėjo. Maišė su žeme. Paskui stebėjosi, kaip klydo. Vis dar nesuprantu, ką darau, kodėl bandau, bet kažkodėl darau, ir taip toliau.
Pakylu!












