#blet

Lietuviai: PISK NEGYVĄ!

The King and the Bull! The prince and his human! The Elisean couple warriors!

41. Favorite pieces you’ve played?

toliau skaitau S. de Beauvoir ir mano net ne smegenys, o esybė lūžta ir dega ir visaip kitaip painiojasi, nes tai, kas ten parašyta yra skaudu ir svarbu. 

Kelias dienas skaičiau skyrių apie merginos gyvenimą. Išnarpliota visa mąstymo/gyvenimo/pasąmonės anatomija. Mergina nesididžiuoja savimi kaip subjektu, tampa objektu sau ir kitiems, tada atranda, kad gali gimdyt vaikus ir kad jai reiks gimdyt vaikus ir tos mintys uzurpuoja visą sąmonę ir pasąmonę. Jos ateitis yra numatyta, jai telieka ją išgyventi, ji gali tik svajoti, kaip ten bus - tuo tarpu jaunuolis kuria savo ateitį, išsikelia tikslus, planuoja, veikia. Jo nevaržo šeima, meilė, jis moterų nori, bet tai yra tik dar vienas jo išraiškos būdas, o ne gyvenimo tikslas. Skyriaus pabaigoje Beauvoir priduria, kad jeigu mergina užsiima studijomis, sportu, visuomenine veikla, ji gali išsilaisvinti nuo įkyrių minčių apie vyrą ir meilę, bet ją tada kankina mintis, kad šitaip ji neišpildys savo, kaip moters, likimo. Moterims prikišamas nesugebėjimas susikaupti ir mažesnis intelektas yra ne duotybė, o prasilenkiančių interesų pasekmė. 

Ta knyga parašyta 1949 metais, aš nežinau visos feminizmo istorijos, bet spėju, kad prieš beveik 70 metų moterų padėtis buvo žymiai blogesnė, ta prasme, kad jos buvo daug daug labiau mistifikuotos ir nežinojo, pavyzdžiui, mėnesinių mechanizmo, o geriami kontraceptikai buvo tik pradedami kurti. Todėl viskas, kas toj knygoj parašyta, yra truputį out of date. Vis tiek skyrius apie paauglystę man smegenis sulaužė, nes vat taip mano gyvenimas ir praėjo, nors dėkui tėvams, kad negyrė ir vietoj šeimos pripažinimo aš stengiausi gaut pripažinimą mokykloj. Todėl gerai mokytis man atrodė savaime suprantama. Bet vis tiek neįmanomai daug laiko praleisdavau svajodama, kaip susirandu vaikiną ir gyvenimas tampa gražus, kaip turėsiu šeimą ir viskas bus rožėm klota, nu žodžiu, va toks tradicinis bulšitas. Ir labai gerai slėpiau visas šitas mintis, nes jos man atrodė kvailos, nes nu jau aš tai taip negalvoju. Gal ir gerai. 

Bet visgi galvojau, o dabar, kai jau tipo turiu vaikiną ir reikia daxuja mokytis, visiškai pašlijo nervai, nes interesų prasilenkimas pavirto į kažkokį dviejų cunamių susidūrimą, o mano nervai nėra grūdinto plieno, tai byra. Beauvoir gerai rašė, kad moters kūna labiausiai ėda mintis, kad jis yra moteris. Silpni nervai ir neurozės ir atsiranda dėl to, kad sąmonė nuolat pertempta priešingų viena kitai minčių; turi pasirinkt tarp darbo ir lengvo gyvenimo, turi dirbti ir būti moteriška. Todėl mane užknisa interviu a la Žmonėse, kur kalbina kokią nors nusisekusią verslininkę ir klausia “kaip jums pavyksta išlaikyti moteriškumą būnant verslininke”, o dar geriau tai jeigu klausinėja kokios nors karininkės. Baisiausia, kad jos ir atsako į tą klausimą rimtai, paveblena ką nors apie plaukų priežiūrą ir šelmius vyrus. 

Mano nervai nėra grūdinto plieno ir man reikia pasirinkt vieną pusę, būti moterim arba būti žmogum; labai sunku nepasiduoti pagundai kapituliuot ir gaut už tai privilegijų (tiesa, sunku sugalvot, kokių, nes jau senokai nesu labai moteris. Bet įtariu, kad ale tipo “kokia tu graži”). Labai sunku negalvot, kad galėtum tiesiog augint vaikus ir “rasti ramybę namuose”, o ne skaityt biochemijos vadovėlį. Ir man labai sunku yra susikaupt skaityt tą vadovėlį, ypač kai skaityt ir dirbt univerui reikia daug daug daug, pagunda tiesiog mesti viską ir eit būt žmona yra tokia viliojanti.