[these are one of emma's lithuanian shifting advice posts. i could not find the original reblogged post, but i kept this somewhere in my notes a while back to translate it. here is the original version. the translated version is here.]
viskas prasideda ne nuo tavęs, o nuo absoliutaus kosmoso chaoso. čia nėra instrukcijos, nėra trijų žingsnių plano, kur parašai skaičius ant riešo, tris kartus pasivartai ir pabundi su nauja gimimo liudijimo versija. shiftinimas, tai ne strategija, tai ne formulė, tai pati egzistencijos pankiškiausia išraiška.
tavo sąmonė nėra kalėjimas, bet ji mėgsta apsimesti, kad yra. ji turi sargus, racionalumą, logiką, kasdienybę su jos absurdiška rutina. jie visi nekenčia, kai tu bandai pabėgti. jiems patinka, kai tu eini miegoti su mintimi, kad ryt reikia susimokėti už „netflix“, o ne su planu, kaip tave pasitiks james potter su cigarete dantyse ir pašiepiančiu „na, einam išgert“.
shiftinimas yra apie tikėjimą, bet ne religinį. ne tokį, kur meldiesi abstrakčiai idėjai. čia kalbu apie radikalų, cinišką, beprotiškai užsispyrusį tikėjimą, tokį, kuris yra didesnis už bet kokį sveiką protą. reikia būti absoliučiai įsitikinusiam, kad tu jau išėjai. jau ten. jau jautiesi savo naujos realybės kvapą, tekstūrą, šviesą. jei tau tai atrodo kvaila, tu nesupratai esmės. shiftinimas nėra apie logiką, jis yra apie galią.
visi, kurie sako, kad „negaliu shiftint“, tiesiog netiki savo autoritetu. nes realybė nėra statiška. ji nėra konkretus, nesugriaunamas pastatas. ji yra kaip minkštas molis tavo rankose, arba tu ją lipdai, arba ji pati nusprendžia, kaip atrodysi rytoj. ir dažniausiai ji bus negailestinga. tad jeigu jau vis tiek turi būti šios žaidimo dalimi, kodėl neperrašius taisyklių?
joan didion sakė, kad mes pasakojame istorijas tam, kad išgyventume. bet kas, jei tos istorijos gali būti ne tik apie tai, kas nutiko, bet ir apie tai, kas dar tik nutiks? kas, jei visos tavo svajonės, visi tavo scenarijai yra ne fantazijos, o neišnaudotos tikrovės? tada shiftinimas tampa nebe pabėgimu, bet išsivadavimu.
tai ne manifestacijos žurnalas ir ne koks new age kulto skiedalas. tai šaltas, racionalus faktas: tavo sąmonė yra vienintelis architektas. ir kol kas tu stati prie namo pamato, svarstydamas, ar verta pradėti statybas.
žinoma, gali likti čia. gali nuspręsti, kad viskas, kas įmanoma, jau įvyko. gali įsikibti į savo dabartį, į normalumą, į tai, ką tau liepė priimti kaip realybę. bet jei bent kartą bandei shiftint, jei bent kartą atsigulei su mintimi, kad galbūt tuoj atsidursi kažkur kitur, vadinasi, tu jau peržengei ribą. jau susvyravo pamatai. dabar belieka tik vienas klausimas: ar tu pagaliau pasiruošęs išeiti?"
