Idk what is this
Rytas. Sunkiai pramerkiu akis ir stebiu saulės spindulius, besiskverbiančius į mano kambarį. Jie tokie panašūs į žmones – iš pradžių atsiranda tavo gyvenime, tarsi lėtai jį užpildo, o dienos gale dingsta. Manau tas, kas patyrė ką nors panašaus, mane supras. Nedrįstu atsikelti iš lovos, bijau to, ką galiu išvysti – besimėtančius švirkštus vonioje, prie kriauklės, ar brolio paliktą atsisveikinimo raštelį, reiškiantį viso to pabaigą. Vis dėl to, man smalsu. Šiaip ne taip išlipu iš lovos, tyliai praveriu duris ir suprantu – viskas ir toliau teka ta pačia vaga. Ant pirštų galiukų nutipenu į virtuvę, užsidarau duris, kad nepažadinčiau brolio. Pažvelgiu pro langą – spalis. Vaikai, kaip ir kiekvieną šeštadienį, dūksta aikštelėje, o tėvai, tarsi bandydami atsipūsti nuo savo mažųjų, stebi juos iš toli, tikėdamiesi, jog kada nors jiems visa tai atsipirks. Nusprendusi, jog šiam rytui pamąstymų užteks, užsikaičiu virdulį puodeliui kavos. Suvokiu, jog šiandien ir vėl teks keliauti į darbą, tad verčiau pasiskubinti. Atsidarau šaldytuvą – kelios alaus skardinės ir pūti pradėjęs pyragas, dėl kurio atsiradimo istorijos nesu visiškai tikra. „Ką gi, teks pasitenkinti keliomis riekėmis duonos, o geriausiu atveju – sumuštiniais.“ – pamanau. Užvirus kavai, atsisėdu ant palangės ir bandau atsipalaiduoti. Mano nuostabai, man visai neblogai pavyksta. Pagaliau nusprendžiu pažvelgti į tą kambarį. Nežinau ko tikėtis. Einu tiesiai link jo ir kiek per tyliai pabeldžiu. Atsakymo negirdžiu. Atidarau duris ir išvystu kasdienį vaizdą – jis guli ant nugaros, sunėręs rankas ant akių, jo kvėpavimas gan per tankus, bet tai įprasta. Kuo greičiau uždarau kambario duris ir apsidžiaugiu.
