#maironis

Maironis

Niūriais ir vis ilgėjančiais rudens vakarais mėgstu žiūrėti pro langą ir stebėti, kaip tiesiog akyse keičiasi gamta. Štai toji obelis, kuri kiekvieną pavasarį žaliuoja po mano langu ir didžiuojasi kiekvienu pradėtu krauti vaisiu, dabar draskoma negailestingų rudeninių vėjų, vaitoja tik jai vienai suprantamą raudą. Matydama gamtos nykimą, kaip po truputį, pamažu ji ruošiasi žiemos miegui, prisimenu laiką, kai širdis, lyg ką tik parskridę paukščiai, traukė džiaugsmo pilną giedrą dainą. Kaskart, kai matau tą neišreiškiamą žodžiais gamtos grožį, mano galvoje skamba Maironio eilės, žadinusios iš snaudulio širdis ir prikėlusios viltį žmonėms, kurie tiki patriotiškumo ir išsivadavimo idėjomis. Vieną ankstyvą pavasario rytą, vaikštinėdama po ryškia žalia spalva pasipuošusį parką, traukdama į save gaivų pavasario kvapą ir girdėdama ne vien linksmas lakštingalų giesmes, bet ir kaip tyliai ir vis dar nedrąsiai iš po žemės kalasi naujas daigelis, prisiminiau Maironį : „ Pražydo pasklido žiedai po laukus/ Ir pievas išpynė margai“. Tuomet širdyje buvo taip gera ir ramu, jog, rodos, net dabar, sėdėdama čia, prie lango, kai už jo siaučia vėjai ir pila lietūs, galiu išgirsti kaip „Sučilbo pragydo tarp girių saldžiai / Paukštelių byla įvairi“ . Pavasarį, kai visa gamta tiesiog trykšta žaliu tyrumu ir džiugesiu, Tu, žmogau, visu savo vidumi pasineri į atgimimą, augini ir puoselėji geresnio rytojaus viltį ir tiki, kad šis nuostabus laiko ratas niekuomet nesustos, kad vieną žalią pavasarį vys kitas ir kad tu stovėsi pačiame jo centre, su lengva širdimi. „ Taip giedra ir linksma! / Tiek šviečia vilties! / Vien meilę norėtum dainuoti, / Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, / Su meile saldžiai pabučiuoti!“

Maironis