#gynyba

View On WordPress

Aš nesidžiaugiu šauktinių kariuomene. Nes nėra ko – šauktinių kariuomenė juk simbolizuoja grėsmę. Ir tikrai ne dėl neturėjimo ką veikti buvo nuspręsta organizuoti „loteriją“ ir iš kartais niūresnės, kartais įdomesnės kasdienybės ištraukti tuos 3000 jaunuolių. Aš labai noriu tikėti, kad tokios situacijos nebus, bet jeigu, jeigu nutiktų baisusis scenarijus X, būtent tie jaunuoliai bus tie, kuriais mes vadovausimės, kurie bus lyderiai ir mūsų visų gelbėtojai. Ne Grybauskaitė, Olekas ar Žukas, bet jie. Ar suvokiat to svarbą? Šią savaitę teko klausyti majoro Lino Izdelio paskaitą apie tai, ką darytume, jeigu karas būtų rytoj. Buvo labai stipru, labai įdomu. Ir labai neramu. Atėjo toks aiškus suvokimas, jog karas rytoj TIKRAI gali būti ir yra jėgų, besistengiančiu, kad taip nutiktų. Kita vertus, majoro užsidegimas ir pozicijos tvirtumas buvo įkūnytas liudijimas, kad viskas gali būti gerai. Ir bus. Jeigu visuomenė supras pasiruošimo gynybai būtinumą. Viena iš labiausiai įstrigusių paskaitos minčių – tai faktas, kad jeigu norime priešintis efektyviai ir taip, kad rezultatas būtų teigiamas mums, turime suvokti, kad gintis reikės eiti visiems. Ne profesionaliai kariuomenei, ne šauktiniams, ne šauliams, bet visiems. Gal ne ginklu, bet teks. Aš džiaugiuosi, kad jaunuoliai iš mano aplinkos, kurie pateko į šauktinių sąrašus nepradėjo rautis plaukų nuo galvos, sakydami, jog jų gyvenimas sugadintas. Jie priėmė tai kaip faktą, kaip pareigą. Ačiū Jums už tai. Bet tokių, kurie verkia yra. Ir daug. Tokių, kuriems privaloma karinė tarnyba sujauks planus, sugadins gyvenimą ir t.t. Aš suprantu – žmonėms, kurie planuoja, kurie pamažu dėliojasi savo ateities pagrindą, šaukimas nėra pati džiugiausia ir į gyvenimo strategiją lengvai įtraukiama žinia. Bet, manau, ko trūksta, tai suvokimo, kiek labai gyvenimai bus sugadinti ir kiek labai sunkiai bus atstatomi planai tuo atveju, jeigu karas kils. Tuomet darbdaviai nelaikys vietos, o valstybė nemokės, kad ir minimalios, bet kompensacijos. Nes valstybės nebus, kadangi ginančių ją buvo per mažai. Labiausiai noriu tikėti, kad mums pavyks nesuskilti. Kad visiški kraštutinumai nepradės konfrontuoti tiek, jog bus prastas budrumas. Dabar mes turim gyventi plačiai atmerktomis akimis ir tai ne paranoja, tai – realybė. Išmokit tvarstyti žaizdas ar pasidaryti saugią pastogę miške. Šie dalykai praverčia ne tik kare, tačiau kare jie – būtinybė.