Kaip gerai, kaip gerai.

Pagaliau vėl įsivyraus ilgai lauktas balansas šeimoje. Rytoj vyras grįžta į darbą po ilgalaikio nedarbingumo.

Situacija buvo nejuokinga, bet mes visuomet tikėjomės geriausio.

Nežinioje gyvenome nuo praeitų metų birželio, kai apsilankius pas šeimos daktarą ir pasiskundus aštriu kelio skausmu, vyrui buvo išrašytas nedarbingumo pažymėjimas ir liepta laukti operacijos.

Jis jau dešimtmetį žinojo, kad vyksta kelio kremzlės nusidėvėjimas. Visus dešimt metų gyveno didesniuose ar mežesniuose skausmuose. Operacijos nežadėjo, nes pasirodo, čia reikia sulaukti atitinkamo amžiaus arba visiško nusidėvėjimo.

Tuo pačiu metu vyras visą laiką dirbo. Ir dėl to, kad reikia šeimą išlaikyti, ir dėl to, kad toks jo gyvenimo būdas. Jis nelabai ką daugiau gyvenime ir veikia. Dirba ir ilsisi po darbo.

Buvo baisu stebėti, kaip per tuos dešimt metų vyro judesiai vis lėtėjo, o kojos keitė formą. Buvo baisu, nes vieną dieną galėjo viskas pasibaigti neįgaliojo vežimėliu pakankamai jauname amžiuje. Vyras apie tai niekada nesvarstė. Tiesiog gyveno ir laukė. Jis labai inertiškas. Kol likimas neįspirs į šikną, tol pats iniciatyvos neparodys.

Birželio mėnesį vyras buvo pilnas vilčių, kad tuoj tuoj gaus laišką iš ligoninės atvykti vizitui. Tačiau laikas bėgo, o laiško nebuvo.

Po trijų mėnesių laukimo vyras vėl apsilankė pas šeimos daktarą ir jau piktokai paklausė, tai kada ta operacija. Daktaras ramiai paaiškino, kad visaip būna: vieniems greičiau, kitiems ilgiau užtrunka. O panaršius internete paaiškėjo, kad kai kurie žmonės laukė po trejus metus. Oi ne. Per tiek laiko mes subankrutuosim. Iš mūsų atims namą ir dar visokie blogi scenarijai nedavė ramybės. Juk nedarbingumo išmoka vargiai dengia 50% įprastų pajamų. Mano vienos atlyginimas gali išmaitinti šeimą, bet būsto paskolos nepaveš. Ką daryti???

Radom alternatyvą. Pasirodo galima atlikti operaciją privačiai ir vėliau susigrąžinti pinigus. Visom prasmėm avantiūra, bet kas nerizikuoja, negeria... Surizikavom. Operacija buvo atlikta sklolintais pinigais, su viltimi, kad viskas pavyks. Retas atvejis kai iš karto operuojami abu keliai, bet vyras rinkosi būtent šitą variantą. Visiškas va bank. Arba viskas, arba nieko.

Taigi, nuo gruodžio mėnesio sutuoktinis atsigavinėjo. Sakyčiau, gana sparčiai. Sausio viduryje buvau išvykusi dviem savaitėm. Palikau vaikus ir vyrą vienus. Puikiai susitvarkė. Grįžus negalėjau atsistebėti - vyras greitas, kaip vijurkas. Ramentai į sieną atremti. Labai apsidžiaugiau.

Tuo mano džiaugsmas ir baigėsi. Toliau sekė stagnacija. Į darbą grįžti jis neskubėjo. Negaliu kaltinti - ne aš patyriau tą siaubingą operaciją. Tačiau namie irgi elgėsi kaip mirtinas ligonis. Ištisom dienom tai prie kompo, tai prie teliko arba miega. Jokios iniciatyvos dėl dalies namų ruošos perėmimo. Visiškas ignoras dėl pasiūlymo gaminti maistą pačiam.

Kai vyras dirba, aš neturiu problemų rūpintis buitimi. Jo darbas fizinis, mano - protinis. Man ne pro šalį truputį pajudėti. Bet kai aš lieku vienintele maitintoja ir plius - ta pačia izaura, tai labai nuvilia.

Burbėjimas nepadėjo. Tapo aišku, kad vienintelė išeitis iš mano nevilties - vyro grįžimas į darbą. Kai vėl turėsime savo rutiną, kur jis pareis namo tik pavalgyti ir pailsėti. Jis jausis reikalingas (nes dabar tikrai taip nesijaučia, bet to nepripažįsta ir nemato reikalo nieko keisti). Į namus grįš balansas. Jau rytoj