#brisbenas

2015-04-07 parašė meilune

Nuostabu yra tai kaip gyvenime užmezgami ryšiai, kaip surandamos bendros sielos ar tiesiog žmonės su kuriais gera leisti laiką kartu einant per gyvenimą. O išlipdami iš savo komforto zonos mes praplečiame savo galimybių ribas bei atrandame daugiau šio pasaulio dūšių :).

Išvykdami mes palikome namuose labai daug draugų su kuriais turime pilnas laikmenas prisiminimų. Apie kuriuos galime pasakoti linksmas, liūdnas ir geras istorijas naujai sutiktiems draugams. Žmonės su kuriais nesimatome taip dažnai, tačiau apie kuriuos vis tiek galvojame bei visada linkime tik geriausio. Žmonės, kurie mums padeda, kurie mumis tiki, kurie mus bara ar palaiko. Norime jums visiems padėkoti už visa tai. Esame palaiminti, nes nesame šiame pasaulyje vieni. Turime mylinčias šeimas ir draugus. Turime šioje žemėje žmonių, kuriais galime pasitikėti, kad ir kuriame svieto kampelyje jūs esate. Visi mums esate labai svarbūs. Gaila, kad negalime jūsų pasiimti kartu į šitą karštą ir galimybių kupiną kraštą :D. Bet ir vėl čia gal tik mes esame tokie bepročiai, kad su maža pinigų suma ir vaiku ant rankų nusibelstume į visiškai svetimą pasaulio kampelį kur viskas yra atvirkščiai ir dar labai pavojinga :). O gal tiesiog optimizmas yra geriausias užtaisas gyvenime pasiekti daugiau. Tai dabar ir darome su jūsų palaikymu.

Tačiau kaip ir sakiau išėjimas iš savo ribų atneša daugiau galimybių. Ir kadangi kartu su Aru mokomės iš naujo gyventi, kiekvienas naujas sutiktas žmogus yra vertas pasaulio. Ar tai paštininkas, kuris kasdien nusišypso ir pamoja pravažiuodamas, ar tai draugas su kuriuo kas rytą geri kavą bei gali apšnekėti ne tik orą, bet ir pasaulio dvasinę būseną. Visi tie žmonės dėl kurių mūsų pradžia Australijoje buvo tokia stebėtinai lengva. Geriausia draugė, kuri pasirūpino daugiau nei būtų galima tikėtis iš žmogaus su kuriuo siejo tik kilometriniai laiškai ir kurio niekada nebuvome sutikę iki atvykimo čia. Geriausia draugė su kuria ryšys užsimezgė vos susitikus ir su kuria taip smagu stebėti mūsų kartu žaidžiančius vaikus, bet tuo pačiu taip lengva dalintis visais širdies skauduliais. Tie žmonės iš kurių sulaukėme netikėtos pagalbos, nors jie žinojo, kad mes tegalime pasiūlyti nuoširdų AČIŪ ar geriausiu atveju vakarienę :). Pasaulis kupinas gerų žmonių ir kol kas mums pavyko sutikti tik pačius geriausius :).

2015-04-03 parašė meilune

“Rugsėjo pirmoji” bet kurį pirmadienį. Tokiu principu veikia mano koledžas. Taip, studijas gali pradėti bet kurį pirmadienį išskyrus atostogų metu. Dėl to mano “Rugsėjo pirmoji” atrodė taip - atėjau, prieš mane buvo vienas vaikinas, kuris kaip tik prisiregistravo. Spėjau nužiūrėti lietuvišką pavardę ir vardą Giedrius. Pasirašius, jog atvykau gavau aplankalą pilną popierių bei buvau nusiųsta į studentišką poilsio kambarį, kuriame sėdėjo gal 12 kitų būsimų studentų bei pildė formas. Pasisveikinau su visais angliškai bei atskirai su jau matytu lietuviu. Pastarasis žinoma labai nustebo :). Kur tų lietuvių nėra :D. Užpildžiau turimas formas. Pagrindinė informacija - adresas, pasirašau jog suprantu savo teises bei pareigas bei labai paprastas testas nustatantis mano pasirengimo lygį su tokiais klausimais kaip “Ar moki skaityti pirkinių sąrašą?”, “Ar moki užpildyti pirkinių sąrašą?” ir dar sudėtingesni ” Ar moki elementariai skaičiuoti?” :). Šiek tiek prajuokino, bet galbūt yra ir tokių žmonių, kurie nesurenka 100% tokiame teste? Vėlgi negaliu kažko daug norėti iš pačio pigiausio koledžo Brisbene.

Užpildžius formas mus pakvietė į kambarį kur dar kartą pakartojo tą pačią informaciją, kuri buvo formose, pristatė mums išdalintas studijų knygas bei papasakojo bendrą tvarką. Viena valanda ir “Rugsėjo pirmoji” baigta. Beveik kaip mokykloje, tik be parado :). Galima buvo eiti švęsti, tik kaip tyčia Brisbene suprastėjo oras, tad teko važiuoti namo bei užsiimti rankdarbiais - Aro namelio statyba (su juo jau supažindinau FB puslapyje).

Kita diena, kuri turėjo būti mano paskaitų pagrindinė diena buvo labai panaši. Atvažiavau, prisistačiau kas tokia esu bei buvau išsiųsta namo, nes kiti studentai laiko egzaminus, o be to dabar bus dvi savaitės Velykų atostogų. Taip jau yra, kai pradedi studijas bet kurį pirmadienį :). Iš esmės, planas toks ir buvo. Pamatyti viską bei eiti atostogauti, taigi viskas pavyko taip kaip ir tikėjausi :). Tačiau po atostogų panašu, kad laukia nemažai darbo, nes studijos tikrai praktiškos ir įdomios.

Bet užtenka apie reikalus. Daugiau linksmybių, juk gyvenimas tam ir skirtas ;).

O linksmybės tokios, kad turint automobilį galima keliauti. Tad per pastarąsias dvi savaites jau tris kartus buvome prie vandenyno ir lankomės vis naujose vietose. Brisbene tikrai yra daug gražių ir įdomių vietų. Gaila, kad net labai norėdama negaliu pasidalinti jausmu, kuris apima stebint ramiai banguojantį vandenyną ar nupasakoti kaip gera sūpuotis ant lengvų bangų ir pačiai pasijusti lengvai, vandens nešamai, susiliejusiai su gamta. Kaip smagu pasijusti lyg vaikui stebint kaip iš savo duobutės smėlyje lėtai lenda krabas galvodamas, kad aplink nėra pavojaus, o vos tik pajutęs mus esant šalia super greitai bėga šonu į savo slėptuvę. Kokios įdomios ir juokingos yra jų ilgos ištįsusios akys ar per didelės pavojingai atrodančios žnyplės. Teko įveikti savo baimę ir vieną laikyti rankoje. Bijojau be reikalo, nes nei karto man neįžnybo. O štai Aras išsigando tos judančios žemės. Nes būtent taip atrodo smėlis, kai eini link super mažyčių krabų ir jie visi puola slėptis savo smėlio duobutėse. Ir vėlgi, to niekaip nepavyktų perteikti žodžiais ar nuotraukomis. Tai reikia pamatyti. Reikia suvokti, jog visi šie procesai čia buvo šimtus metų. Tie vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, tie krabų maži gyvenimai ir dideli jų pasauliai. Mes esame tik pašalaičiai šioje milžiniškoje ir įdomioje planetoje besistengiantys užkovoti tai kas neužkovojama. Gamta visada atsiima savo.

Mes stebėjome, braidžiojome ir maudėmės vandenyne. Išvaikšiojome parkus (šiandien nuėjome 13 kilometrų parkuose), stebėjome krabus, paukščius ir žuvis. Pavargome ir ilsėjomės, darėme piknikus ir išalkome. Gyvename gyvenimą panašų kaip gyvenome Lietuvoje, bet tuo pačiu visiškai kitokį. Jis skiriasi tuo, jog mūsų pasaulėlis nors padidėjęs, bet dabar labai mažas. Tai galėčiau apibūdinti kaip mažą šviesos šaltinį tamsoje. Taip atrodo mūsų pasaulis dabar. Labai maža erdvė, kurią pažįstame. Bet tas šaltinis plečiasi, apšviečia vis daugiau bei įdomesnių vietų. Kas dieną, kai nueiname nauju keliu ar nuvažiuojame į naują vietą mūsų šviesos šaltinis didėja, plečiasi mūsų žinios bei pasaulio pažinimas. Mes dabar visko mokomės lygiai taip pat kaip Aras. Kaip maži vaikai. Viskas įdomu ir nauja. Naujos vietos, nauji veidai, nauji draugai. Kiekviena diena lyg staigmena. Tai kartais vargina (galima suprasti kodėl maži vaikai būna tokie irzlūs kartais), bet dažniausiai be galo žavi ir motyvuoja apšviesti vis daugiau savo pasaulio. Norisi dar ir dar. Tik kyla klausimas - ar dabar mums yra ribų? :)

Kalbant apie automobilį, tai mūsų aštuonių vietų taksi busiukas kol kas labai puikiai mums tarnauja ir netgi pakenčia Tado bandymus priprasti prie vairo ir pavarų buvimo kitoje pusėje (manęs jam dar neteko patirti, bet tikiu, kad jis bus sužavėtas mano sugebėjimais :))).

Šiandien visa Australija atostogauja, nes čia priimta švęsti ir Didyjį Penktadienį. Taip pat bus laisvas ir pirmadienis. Penktadienį ir sekmadienį niekas nedirba, visi super marketai uždaryti. Gyvenimas lyg sustoja tose vietose, kurios visą laiką judrios. Visi vyksta pas savo šeimas, lygiai taip kaip ir Lietuvoje. Šįmet mūsų Velykos bus kitokios, bet kiaušinius vis tiek dažysime svogūnų lukštuose. Čia kiaušinių dažymo praktika nėra taikoma, tačiau visos parduotuvės pilnos visokių margų šokoladinių kiaušinių ir triušiukų. Velykas jie tikrai švenčia, tik kitaip nei mes.

Kas dar? Aras toliau lanko darželį. Ši savaitė buvo kiek sunkesnė, nes jis nenorėjo, kad jį palikčiau darželyje. Tekdavo palikti verkiantį. Tačiau kai vakare sugrįždavau jo pasiimti, jis darželyje siautėdavo lyg niekur nieko. Ir auklė sakė, jog paverkdavo apsikabinęs keliolika minučių ir eidavo žaisti. Neišvengiamas toks procesas, kad ir kaip skaudėtų širdį jį paliekant. Bet aš tuo pačiu matau, jog jam naudinga yra laiką praleisti tarp kitų vaikų, nors jų ir nėra daug tame darželyje. Be to per dieną jie daug žaidžia, užsiima rankdarbiais bei būna lauke. O tai yra pagrindinė vaikų veikla. Ir tikiu, jog tai jam išeis tik į naudą.

Nors dar negalime džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes turime daug skolų ir mažai darbų, bet judame ta linkme. Negalime pasiduoti dabar, kai jau tiek kelio nueita. Be to sulaukiame daug palaikymo iš aplinkos. Taip sakant laikomės nagais ir dantimis įsikibę. O tame tarpe randame laiko netgi ir linksmybėms. Sakyčiau tikrai nėra blogas variantas :). Vis dėlto užsispyrimo šiame kelyje reikia be proto daug. Bet tuo aš pasižymėjau nuo vaikystės, tad tikrai nepasiduosiu be kovos, kol šitas miestas ir šalis nebus užkariauti :D.

Lygiai taip pat linkime visiems būti atkakliems savo tiksluose. Gera žinoti ko nori, dar geriau yra tai gauti :).

2015-03-16 parašė meilune

Šis įrašas man tikriausiai pavyks labai daugiapusis. Praėjo daugiau nei pora savaičių nuo paskutinio įrašo. Laikas lekia, lekia mums visiems. Tikriausiai šiandien galiu nuskambėti fatališkai, nes savaitgalį mūsų pasaulį paliko man labai svarbus žmogus - mano bobutė. Tokiu metu tampa ir liūdna, ir esi priverstas susimąstyti apie gyvenimą. Viduje plėšausi dėl to, kad esame už 15 tūkstančių kilometrų ir negalėsiu atsisveikinti su mylimu žmogumi taip, kaip iš tikrųjų norėčiau tai padaryti. Tačiau turiu pripažinti, jog išvykdama, kai lankiausi pas bobutę jaučiau, jog matau ją paskutinį kartą. Nenorėjau tokių minčių įsileisti, bet jausmas pats mane aplankė ir sužinojusi tokias blogas naujienas galiu tik liūdėti, jog esu taip toli bei viskas ką galiu padaryti, tai parašyti jai atsisveikinimo laišką. Tikiu, jog kažkur ji jį perskaitys.

Bet toks tas gyvenimas. Žmonės ateina ir išeina. Mes visi kada nors išeisime ir būtent dėl šitos paprastos varomosios jėgos mes privalome džiaugtis kiekviena gyvenimo, kurį turime akimirka. Niekas kitas už mus to nepadarys. Štai ką mes čia ir darome. Nenorime paklusti tam kaip gyvenimas susiklostė pats, norime mesti gyvenimui ir sau iššūkius su kuriais kartais sunkiai susitvarkome, bet kartą susitvarkę jaučiamės stipresni ir galime savimi didžiuoti, galime jausti, jog kai išmuš ir mūsų valanda galėsime pasakyti, jog gyvenimą nugyvenome ne veltui.

Štai tokia stipriai liūdna gaida noriu pasakyti dar ir tai, kad Tadas gavo darbą. Nors gavo darbą sunku taip pavadinti. Visų pirma dėl to, kad darbas susirado jį pats, kai įkėlėme skelbimą internete. Visų antra čia viskas ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos. Vieną dieną darbo yra, kitą jo jau nėra. Tačiau Tadas pradėjo gauti žinutes ir iš kitų darbdavių, kurie anksčiau neatsakė. Taip sakant viskas čia vyksta sulėtinta tvarka. Atrodo, lyg dabar visi būtų pabudę. Kadangi pradėjome po truputį jausti rinką bei įsigyventi į vietinį gyvenimą išdrįstame vėl skolintis pinigų iš gerų draugų. Taip, siaubingai nepatinka skolintis, bet reikia kelių itin svarbių daiktų, kurių nebuvimas trukdo Tadui uždirbti daugiau pinigų. Tai yra automobilis ir dar keli įrankiai. Be automobilio čia niekur. Čia visa infrastruktūra sukurta vairuojantiems žmonėms. Ieškant darbo darbdaviai negalėjo suvokti to, kad Tadas neturi transporto priemonės (dviratis aišku nesiskaito :)). O be įrankių jo darbas irgi ribotas. Taip sakant reikia investicijų, kurios vėliau tikrai atsipirks. Taigi lendame į skolas, nors ir esame viską išsiskaičiavę taip, kad kaip įmanoma greičiau tas skolas atiduotume.

Ir tuo tarpu aš pati jau galvoju apie grįžimą į darbo rinką. Vieną dieną, kai buvome išėję su Aru pasivaikščioti ir susitikti su draugais, pataikiau pereiti patį centrą pietų metu. Gatvės buvo pilnos iš savo dangoraižių nusileidusių ofiso darbuotojų, plepančių apie darbinius reikalus ir einančių pietauti. Tą akimirką apėmė nepaprasta nostalgija tiems ofisiniams laikams. Taigi žiūrėsime kaip čia toliau klostysis situacija su Aru ir darželiais bei mano mokslais, kurie prasideda jau už dviejų savaičių.

Hm, kol kas mano įrašas labai dalykinis ir liūdnas. Nieko nepadarysi, kai ir nuotaika tokia sukaustyta. Gyvenimas gražus už lango, bet viduje skauda širdį. Tikriausiai dar negreitai suvoksiu, jog bobutės jau nėra.

O kas gražaus nutiko per pastarąsias savaites? Tikrai nemažai. Visų pirma, mes aplankėme Gold Coast - patį gražiausią Australijos kurortą. Olivija mus pasiėmė iš namų vieną sekmadienio rytą bei nuvežė į patį nuostabiausią paplūdimį kokį mums tik buvo tekę matyti savo gyvenimuose. Jautėmės taip, lyg būtume kažkokiame filme. Juokinga, kaimiečiai atvažiavo į tikrą kurortą. Nors iš tikrųjų taip nesijautėme, tiesiog džiaugėmės kiekviena akimirka po kaitria saule, didelėse vandenyno bangose. Tuo tarpu Aras nelabai tuo džiaugėsi. Jį didelės ir greitai artėjančios bangos gąsdino. Jis niekaip nenorėjo net kojos įkišti į vandenį.

Tas faktas, kad važiuoti iki to paplūdimio reikėjo tik 92 km nuo namų tikrai džiugina širdį. Greičiau įsigytume automobilį, tai gyvenimas dar pagerės :). Nors esame be proto dėkingi Olivijai už tai, kad ji mus visur pasiima kartu, tačiau nepriklausyti nuo nieko yra daug geresnis jausmas. Žodžiu, pasakoti apie kelionę nėra ką, tai reikia patirti. Tą siaubingą karštį ir tą vandenyno vandens vėsą, bangų jėgą, kai vienu metu tėškia į veidą ir plauna smėlį iš po kojų. Tokiomis sąlygomis visiškai nesinori eiti gilyn į vandenį. Reikia labai save jausti, nes dugnas keičiasi su kiekviena banga. Taigi mes giliai ir nėjome, tik leidome bangų mūšai mus nuraminti. Tikrai, pabuvimas prie vandenyno geriau už bet kokias meditacijas. Niekur kitus būti ir nesinori, o ritmingas bangavimas atpalaiduoja. Tada užmiršome apie visas problemas ir iš tikrųjų puikiai pailsėjome. Būtinai tai pakartosime dar daug daug kartų. :).

Per laisvas dienas aplankėme Kvinslando muziejų. Įėjimas nemokamas, pamatyti galima daug istorijos nuo dinozaurų laikų iki šių dienų. Savotiškai įdomus muziejus. Įdomiausia, tai buvo pamatyti vietinių gyvūnų koleciją. Aišku, gaila, kad tai buvo iškamšos, bet mokslo tikslais buvo tikrai į ką pažiūrėti :).

O kas buvo toliau? Tado darbas, reikėjo priprasti prie to, kad jo vėl nėra namuose. Dar dabar Aras pabunda kas rytą ir bėga ieškoti tėtės. Tenka aiškinti, jog tėvelis jau darbe.

Aras vėl sirgo. Sloga, kosulys… Atrodo atvykome į šiltą šalį kur nebeturėtų būti bėdų dėl peršalimo… Nors savitas kelionės stresas bei stresas dėl ateities išsekina ne tik mus, bet ir Arutį. Greitai viskas bus gerai :).

Teko patirti vietinį tradicinį barbekiu pas buvusių namų šeimininką. Suvokiau, kad viso to svarbiausia dalis yra bendravimas, kai visi yra vienoje bendroje erdvėje - terasoje. Čia ir maistas daromas, ir vyksta juokavimai, pokalbiai ir valgymas. Niekas nebūna paliktas vienas. Nors didžiausia vakaro atrakcija vis dėlto buvo Aras. Jis tikrai patraukia kitų žmonių dėmesį. Viena nepalietė (ar vietnamietė, tiksliai neišgirdau, bet nebenorėjau klausti) tuo metu apsistojusi pas Mornardą labai įkyriai rodė dėmesį Arui. Tačiau Aras vis tiek visada mieliau renkasi Oliviją :). Jie jau tapo tikrai gerais draugais. Tą vakarą susipažinome su Mornardo sese bei dukra. Abi labai norėjo susipažinti su mumis, nes joms didelį įspūdį paliko tai kokį aprašymą aš parašiau po Mornardo profiliu airbnb.com puslapyje, kai palikome jo gyvenamą vietą. Na, viskas ką parašiau buvo gryna tiesa. Vakaras buvo ramus, nuoširdus ir geras. Tikiuosi, jog ir tai mums pavyks greitu laiku pakartoti..

Paskui buvo dar daugiau pasivaikščiojimų šiame gražiame mieste bei naujų vietų atradimų. Visko papasakoti tiesiog neįmanoma. Šiek tiek daugiau foto Facebook’e.

Atsiprašau, už tokį keistą įrašą, bet jau ilgą laiką kaupiau informaciją, kuria norėjau pasidalinti galvoje, tačiau savaitgalio įvykiai pristabdė mane. Ir šią akimirką lyg ir noriu pasidalinti tuo kas vyksta mano gyvenime, lyg ir tuo pačiu dvejoju ar tikrai kitiems įdomu kaip sunku gedėti būnant taip toli nuo visos šeimos. Kaip sunku sakyti sudie, kai visas pasaulis sukasi toliau, gyvenimas verda, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gera bent tai, kad turiu savus vaikystės prisiminimus, kurių niekas iš manęs neatims.

2015-02-28 parašė meilune

Tiems kas jau mūsų pasigedo ;). Laikas čia lekia greičiau :). Tiek greičiau, kad nespėju net užsižymėti dalykų apie kuriuos norėčiau jums papasakoti :).

Bet vėlgi, viskas iš eilės.

Audra praėjo. Brisbene jos laukė nusiteikę rimtai. Buvo netgi nurodyta kuriuose punktuose reikalui esant būtų galima pasiimti smėlio maišų, kad žmonės apsaugotų savo nuosavybę nuo potvynio. Gerai, kad nieko baisaus nenutiko. Kur audra buvo baisiausia, tai nukentėjo tik materialūs daiktai, nukentėjusių žmonių nebuvo. Brisbene tiesiog lijo keturias dienas. O paskui lyg niekur nieko išlindo saulutė bei toliau plieskė kaitindama žemę. Mums aišku tas karštis tik pats tas malonumas :).

Kol lijo be perstojo, reikėjo sėdėti namuose. Tada buvo galima rašyti. Dabar visos dienos apkrautos veiksmu. Vakare tenoriu pažiūrėti filmą ir griūti į lovą. Nuo įspūdžių gausos norisi atsikvėpti, o  ne apgalvoti ką nuveikėme. Tačiau atėjo metas atiduoti duoklę bei prisiminti viską ką norėjau papasakoti per praėjusią savaitę. O savaitė atrodo lyg visas mėnesis.

Pirmadienį aplankėme su Aru du darželius. Pirmas ir pigesnis be galo sužavėjo dėl to kaip užsiimama su vaikais. Jie turi dienotvarkę, per dieną vedamas įvykių žurnalas, kurį tėvai gali vėliau pasižiūrėti bei matyti ką per dieną nuveikė/pasiekė mažylis. Daromos mažylio nuotraukos bei iškabinamos ant sienos. Užsiimama rankdarbiais, žaidžiama lauke (saugiu nuo saulės laiku) aptvertame ir nedideliame kiemelyje. Įdomu tai, kad darželio direktorė lenkė. Neturiu nieko prieš lenkus ir gal čia buvo tiesiog moters būdas, bet per penkiolikos minučių susitikimą ji sugebėjo kelis kartus mane pavadinkime taip - nemaloniai nustebinti. Visų pirma tuo, kad ji pasakė, jog mano anglų kalboje girdi rusišką akcentą. Pasvarsčiau, kad tikriausiai tai įmanoma kažkiek. Vėliau turo metu, kuriuo vedžiojo po darželį mus kartu su dar viena mama ir mažyliu, apskritai mažai kreipė į mus dėmesio. Kai paklausiau dėl puoduko reikalų, nes Arą mokiname daryti ant puoduko, ji pasakė, kad niekas iki dviejų metų nemokina vaikų daryti ant puoduko, bet jeigu mes mokiname, tai ir darželyje būtų stengiamasi palaikyti tą pačią tvarką (ačiū Dievui už tokias perspektyvas). Kai vėliau pildžiau dokumentus, kad priimtų į laukiančiųjų darželio sąrašą ji paklausė ar kalbu su Aru rusiškai. Akimirką nesupratau jos klausimo, bet paskui atsakiau, jog kalbamės lietuviškai, šitoje vietoje kaip tautos kaimynė ji mažai informuota, tad šiek tiek pasimetė. Paskui kai pasakiau, jog dar bandau ir angliškai kartais kalbėti, tai stipriai paprieštaravo, jog taip daryti negalima. Vaikas ims painiotis. Tada jau pagalvojau, jog ji mažai išmano apie mažų vaikų auklėjimą. Bet tai tik direktorė, svarbu jog darželis ir auklės būtų geros. Darželio dienos kaina 92 AUD. Palyginus kaina normali, bet mums dar neuždirbantiems australiško atlyginimo, tai kosminė suma. Arą reikės vesti dvi dienas per savaitę į darželį, kai man vyks privalomos paskaitos. Žinoma, tai kas gerai nebūtinai lengvai pasiekiama. Darželyje nėra vietų mums tinkamu metu.

Antras darželis buvo nepalyginamai mažiau jaukus. Kambariai su vaikais netvarkingi ir labai mažyčiai. Vaikai miega vos ne ant savo priešpiečių trupinių. Erdvės labai nejaukios išskyrus mažiems kūdikėliams skirtą kambarį (nepaminėjau, kad į dienos centrus priima mažylius nuo pat gimimo). Tačiau atrodo jog yra pakankamai skiriama dėmesio vaikams. Nors iš esmės sunku pasakyti, nes darželio direktorė buvo labai nekalbi. Kai pirmojo darželio direktorė kalbėjo nesustodama, tai antrojo atrodo iš vis nieko gero negalėjo pasakyti. Reikėjo traukti viską pažodžiui. Juokinga tik tai, kad ji pamanė, jog aš prancūzė, nes pasak jos mano anglų kalboje girdi prancūzišką akcentą :D. Na, tai man labiau patinka nei rusiškas :D. Iš esmės pats darželis labai nepatiko, o ir jo kaina yra 135 AUD per dieną. Nepaprastai daug, tačiau bijau, jog galutiniame variante galime neturėti iš ko rinktis, nes savaitės eigoje apskambinusi ar aplankiusi kitus darželius visur gavau tą patį atsakymą - VIETŲ NĖRA ir gal netgi nebus visus metus. Tai šiek tiek kelia paniką, nes tikėkimęs, kad kai pradėsiu mokslus Kovo 30 d., Tadas jau turės darbą. Su kuo reikės palikti Arą net neįsivaizduoju. Bet rankų nenuleidžiu.

Antradienį pradėjome su naujomis pažintimis. Į mūsų namą atsikėlė gyventi dar vienas lietuvis pas mūsų kaimyną lietuvį, kuris išnuomavo mums šį butą. Julius atvyko padėti mūsų namo prižiūrėtojui Modestui su automobiliais, kadangi pastarasis su jais dirba, o ką tiksliai daro, tai neklauskite, bet kaip jis pats sakėsi, tai turi šešis automobilius :). Žodžiu, Julius įdomus nemažai pasaulio matęs Tado amžiaus žmogus. Turintis ką papasakoti, tad pastarieji rytai, kurių metu jis aplankydavo mus išgerti kavos buvo tikrai turtingi :). Vėliau tą patį antradienį susitikome su Sigita, Tayloru ir dar susipažinome su Rūta bei metų ir kelių mėnesių amžiaus Jonu. Draugų gretos vėl prasiplėtė. Mieste, kuriame yra apie 300 lietuvių - mes jau pažįstame penkis su puse :). Nebloga pradžia turint omenyje, jog čia esame tik 25 dienas :). Rūta gyvena su lietuviu vyru čia jau tris metus. Buvo smagu sutikti dar vieną mamą su kuria galima buvo laisvai paplepėti apie mūsų mažylius ir kitka :). Laiką su mažyliais leidome Brisbeno botanikos parke milžiniško medžio šešėlyje susėdę ant pledo. Mažyliai zujo aplink mus ir vertė jaustis lyg filme. Gamta nuostabi, parkas platus, tačiau pilnas žmonių, daugiausiai sportininkų bei jaunų šeimų. Aplink viskas žaliuoja ir žydi. Kadangi turėjome trijų vyrukų kompaniją, tai nuolatos prie mūsų prisigredintavo viena kita panašaus amžiaus mergaičių nuo kaimyninių pledų :). Mūsų jaunuoliai buvo gana kuklūs ir labiau linkę užsiimti savais, vyriškais reikalais :). Arutis kaip vyriausias jautė pareigą prižiūrėti visus bei ištyrinėti kas ir kaip čia vyskta mūsų aplinkoje, Tayloriukas stengėsi įveikti medžius bei į juos įkopti plačiomis jų šaknimis, o Jonukas individualistas apžiūrinėjo perspektyvas kiek toliau nuo didesnio kolektyvo :). Stebėti taip žaidžiančius vaikus yra vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali patirti tėvai.

Antradienis baigėsi ramiai, trečiadienis neatnešė didelių naujovių, tik visur pavėlavome kur norėjome patekti per mano išsiblaškymą. Bet nuveikėme kai ką didelio, tai nupirkome Tadui įrankius, nes be jų neįmanoma susirasti staliaus darbo. Paskui Tadas juos visą vakarą mylavo, bučiavo ir kitaip negalėjo atsidžiaugti :D. Tuo tarpu Aras būtinai turėjo dalyvauti visuose surinkimo ir paruošimo darbui procesuose. Be visa ko vakarieniavome pas Oliviją. Ji mielai mus pakvietė pas ją į svečius į savo namus, kurie labiau panašūs į kolekcionieriaus svajonę. Ji su vyru kolekcionuoja peilius (šaltus ginklus), mašinyčių modelius, filmų herojų figūrėles ir dideles figūras bei viską kas susiję su ateiviais. Na tikrai buvo ką veikti mums, net labiau nei Arui, nes Aras iš pradžių šiek tiek išsigando į jį spoksančių didelių ateivio figūros akių. Bet vėliau apsiprato ir smagiai leido laiką išnaudodamas viską kas jam buvo leidžiama toje žaislų kolekcionieriams karalystėje :).

Ketvirtadienį Tadas pasiėmė laisvą dieną, nes per paskutines dienas buvo nemažai dviračiu apvažiavęs įmonių ir gana stipriai saulėje nudegė rankas bei kojas. Ta proga išvažiavome į miestą, į Roma street Parklands. Parką, kuriuo labai didžiuojasi Brisbeno gyventojai. Šį parką jau buvome aplankę su Sigita, bet dabar norėjau jį parodyti Tadui. Tuo pačiu parke pietavome bei susiradome naujų draugų - vieną oposumą, tris australiškus vandens drakonus bei vieną paukštuką triukšmingajį mainerį (net neįsivaizduoju kaip pastarieji du vadinasi lietuviškai, tad tiesiog verčiu pažodžiui). Oposumas tikrai sužavėjo savo drąsa ir kaip jis kaulijo maisto iš mūsų. Mano širdis aišku neatlaikė bei vos nesumaitinau pusės Aro užkandukų šitam įdomiam sutvėrimui :). Tuo tarpu drakonai nebuvo tokie žavūs, atrodė labiau grėsmingi, bet labai mielai valgė ryžius. Paukštukas turėjo išsikovoti davinį iš drakonų. Žinoma be visų šių žavių sutvėrimų parkas buvo pilnas visai nežavių sutvėrimų - vorų. Tinklas prie tinklo. Oda pagaugais ėjo, nors žinau, kad jie manęs tikriausiai turėtų bijoti labiau nei aš jų :). Tik kad tie vorai gal 8 cm skersmens, nelabai smagus reginys. Nors gamtos požiūriu, tai vis tiek žavinga.

Penktadienį praleidome svečiuodamiesi pas Sigitą. Mes prisiplepėjome, o vaikai prisižaidė. Smagus derinys, kurį norisi kartoti ir kartoti :). Neskaitant to, kad tą dieną vos nepuoliau į paniką, kai didelėje stotyje visiškai pasiklydau tarp stotelių ir pavėlavau net į kelis mums tinkamus autobusus, iš esmės diena buvo tiesiog puiki. Ką pastebėjau su vaiku keliaudama autobusais ir traukiniais, tai kaip visi čia rūpinasi mūsų gerovę. Autobuso vairuotojai net pakyla iš savo kėdės, kad tik tvarkingai sustatytų mus į tinkamas vietas ir mažyliui būtų kuo saugiau. Netgi išvaro kitus žmones, kurie puola atsiprašinėti, jog sėdėjo ne vietoje. Čia apskritai visi dėl visko atsiprašinėja, net jei nieko nepadarė. Tai mane vis dar labai stebina. Kaip ir tai, kad žmonės būtinai pasitraukia iš kelio ir visur mandagiai ir kantriai praleidžia, palaukia, kai važiuoju kažkur su vežimuku. Lietuvoje irgi daug žmonių padeda, tačiau dažniausiai niekas tavęs nemato ar nekreipia dėmesio, jog esi su vežimėliu - kitaip sakant, tavo bėdos, kad vaiką turi. Žinoma, mano, dėl to niekada nesiveržiau eilėse ar kažkur kitur, tikėdamasi, jog man turėtų būti pirmenybė, bet čia to daryti net nereikia. Žmonės praleidžia, užleidžia, paklausia ar nereikia pagalbos ar net neprašyti padeda vaikai, paaugliai, jauni, seni, vyrai, moterys. Visur ir visada be išimties. Kitaip sakant čia jaučiamės lyg karaliai vien dėl to, kad turime vaiką. Ir dar žavi kaip visi Arą kalbina, jam mirksi, šypsosi. Mane Lietuvoje labai liūdindavo tas faktas, kad Aras kaip labai mėgstantis žmones dažnai jiems moja ir šypsosi, tačiau Lietuvoje retas kuris atsakydavo tuo pačiu. Kartais net atrodė, jog jie būna įžeisti tuo kaip jis draugiškai elgiasi. Žinoma, čia irgi ne visi atsako tuo pačiu į Aro elgesį, bet dauguma draugiškai jam šypsosi ar kalbina viešajame transporte. Žinau, su laiku turėsime jį išmokinti, kad svetimais žmonėmis negalima pasitikėti, net jeigu jie labai gražiai šypsosi ir bendrauja, tačiau kol kas, kol jis dar mažas ir pasaulis jam toks įdomus, kodėl jis turėtų iškart pasirodyti nedraugiškas? Kaip tik manau, kad dėl to jis auga draugiškesne ir atviresne pasauliui asmenybe, kai kiti asmenys jį priima su šypsena. O jis toks nepaprastai kalbintinas (geresnio žodžio negaliu surasti) ir ekspresyvus. Užbėgsiu įvykiams už akių, bet šiandien kai važiavome autobusu, jis prajuokino visą autobusą, kai kalbėjo savo kalba, rodė savo tipines mimikas bei slėpėsi už savo vežimėlio uždangos. Viena močiutė nepaliaujamai kartojo, koks mielas ir žavus mūsų vaikas. Kiti kikeno, treti švelniai šypsojosi. O mes tuo tarpu jutome didelį pasididžiavimą, kad jis toks mažas būdamas jau dabar sugeba paveikti tiek daug žmonių. Jau nekalbu apie tiek daug išsiilgusių širdžių Lietuvoje. :)*

Šiandien - šeštadienį, kadangi Tadas nedirbo, vykome į miestą. Išbandėme CityCat - katerį, kuris plaukia beveik per visą Brisbeną. Keista kaip kartais žmogui reikia nedaug, kad pajustum pilnatvę, kad pasijustum laimingas. Aš visa tai pajutau gaivinama stipras vėjo pučiančio man į veidą dėl katerio greičio, žvelgdama į žalius ir apgyvendintus miesto krantus ir suvokdama, kad gyvename tą gyvenimą apie kurį galvojome ir kurį planavome, kuriam taupėme ilgiau nei metus. Tą akimirką tiesiog ir buvau toje akimirkoje. Šį jausmą visada išlaikysiu savyje - jausmą, kad pasiekiau ilgai siektą tikslą. Nežinau, kodėl tas jausmas pilnai mane aplankė tik dabar, o gal greičiau jau aplankė, kol dar Tadas neturi darbo ir neaiškios mūsų perspektyvos, bet tikriausiai kažkas giliai manyje žino geriau, jog mums viskas bus gerai. :)

Taigi apiplaukėme didesnę maršruto dalį upe. Brisbenas nepaprastai gražus miestas. Vietomis matosi žali parkai, vietomis visa pakrantė užkariauta į foto objektyvą netelpančių dangoraižių. Gali pamatyti visko - namai stikliniai, tradicinio kvinslandiško stiliaus, pagyvenę, seni, bet visi sutvarkyti. Daug kur vyksta statybos - miestas plečiasi, atsinaujina ir auga. Kai kurios pakrantės vietos labiau primena džiungles, o kitos stepes, tačiau viskas labai tvarkinga. Netgi upė nors drumzlina, tačiau nematėme jokių plaukiojančių plasmasinių butelių ar kitokių šiukslių (nors jų vis tiek yra).

Išlipę iš katerio patraukėme tiesiog iki parduotuvės, kuri buvo už 6 km. Vaikščioti mums aiškiai patinka (vien per šiandien nuėjome 14 km, bet tai ir ne rekordas po atvykimo čia, tai greičiau kasdienybė, nes po tiek nueinu beveik kasdien su vežimėliu). Svarbiausia, kad kelionė buvo daugiau pažintinė nei varginanti. Jos metu įjome per įpsūdingą pėščiojų tiltą. Nepaprastai ilga ir labai įdomų. Tokį ant kurio suoliukų įtaisytų labai patogiose vietose norėtųsi sutikti saulėlydžius ir saulėtekius arba tiesiog pasėdėti stebint dūzgiantį miestą. Vėliau kirtome tą patį botanikos sodą, kurį jau lankėme anksčiau. Tadas buvo be galo juo sužavėtas dėl plačių erdvių ir gražios augmenijos. Toliau ėjome pakrantės, o tiksliau taku virš upės per akivaizdžiai labai prabangius restoranus bei panašu, kad labai prabangų rajoną. Apie tai galima spręsti ne tik pagal ten pietaujančius, vaikštančius žmones, bet ir pagal visą atmosferą tvyrančią ore. Ji kažkuo kitokia, kažkuo ypatinga ir nepaprastai saldi. O gal tai buvo vynuogės, kuriomis vaišinomės atgaudami jėgas? Vis dėlto ir vėl aplankė kažkoks pilnatvės ir užsispyrimo siekti savo tikslų jausmas :)… Trečias naujas atradimas buvo China Town- kiniečių mikrorajonas. Nieko labai ypatingo ten nepamatėme, tikriausiai dėl to, kad daug kas jau užsidarinėjo. Australijoje viskas darbą baigia labai anksti. Niekas nedirba iki tokios vėlumos, kaip mūsų akropoliai, ozai ar panoramos. Šeštadienį čia pasiseka, jeigu 16:00 randi kažką dar dirbant. O Sekmadienį, tai apskritai be šansų. Darbo dienomis, tik didesnės maisto parduotuvės dirba iki 21:00, o visa kita užsidarinėja panašiai apie 17:00. Apskritai man kaip lietuvei vartotojai ir marketingistei sunkiai suvokiama kaip tiek mažai čia yra parduotuvių ir jos paprastai toli viena nuo kitos bei vienoje krūvoje. Nežinau ar australai mažiau vartoja, ar lietuviai tiesiog neturi pakankamai gero oro, bet čia prekybos centrų toli gražu tiek nėra, kaip Vilniuje. Gaila, apie juos pačius mažai ką galiu pasakyti, nes dar nesu nei vieno taip rimtai aplankiusi. Yra ką ir be to čia veikti. Tiesiog per daug veiklos, o ir pinigų dar neužsidirbome tam :D.

Šeštadienis mus išsekino, važiavome namo autobusais, kuriuose Aras visus linksmino kaip rašiau anksčiau. Grįžome, paplepėjome su kaimynu bei paskypinome ir savaitė beveik baigta…jeigu ne rytojus :D. O rytoj mes važiuojame į Gold Coast. Gražiausią Australijos kurortą. Na, tiksliau mus veža Olivija. Tikiuosi, jog oras bus geras ir kelionė įvyks. Labai nekantrauju ir negaliu to sulaukti. Tadas taip pat nori pagaliau pamatyti vandenyną. Po to galėsiu papasakoti daugiau, nes kol kas net nežinau kur tiksliai važiuosime. Bet žinau, kad bus smagu. Baltas smėlis, palmės ir vandenynas. Mes pagaliau pajusime tikrąją Australijos dvasią :).

Kad ir kaip stengčiausi parašyti blogą dažniau, deja, net savo mamai kartais neturiu laiko suregzti laiško. Visko čia labai daug. Nekalbu apie atstumus kuriuos tenka su vaiku nuvažiuoti/nueiti, bet ir apie tai kiek daug žmonių sutinkame per dienas. Tačiau nuostabus dalykas tai, kad net mieste, kuriame gyvena apie 2,4 mln. gyventojų jau sutinku pažįstamų veidų, nepažįstamų žmonių, bet tokių kuriuos sutinki autobusų/traukinių stotyse, su kuriais prasilenki gatvėje. Keista, bet įdomu kaip laikas turi sutapti, jog susitiktum su tuo pačiu žmogumi atrodo jau visai kitu laiku kažkur keliaudamas milijoniniame mieste. Bet tuo būtent šią savaitę ir stebiuosi, kaip įvairios gyvenimiškos aplinkybės gali suvesti skirtingus žmones ir padaryti juos draugais. Taip kaip nutiko mums su Mornard bei Alfred. Arba su Olivija. Juk būtent ji pasirinko atrašyti į mūsų skelbimą Brisbeno puslapyje kur ieškojome draugų. O šią savaitę Nepriklausomybės dienos proga susitikau ir su Sigita. Ji buvo parašiusi kreipimąsi Facebook’o puslapyje į Brisbene gyvenančias lietuves mamas. Aš atsakiau, jog planuojame ten gyventi. Taip ir pradėjome bendrauti, o šią savaitę pirmą kartą susitikome. Nuostabus jausmas apima tada, kai atrandi žmogų su kuriuo nereikia ieškoti žodžių, viskas vyksta natūraliai be papildomos pridėtinės jėgos. Tiesiog taip, tarsi viskas turėjo šitaip nutikti nuo pat pradžių. Taip pasijutau susitikusi su Sigita. Mums dar nepritrūko nei temų apie ką kalbėtis, nei noro bendrauti (na, bent jau man). Gal palengvina tas faktas, jog esame abi lietuvės ir turime mažus vaikus? Bet negalėčiau šito nurašyti vien tam. Tiesiog su vienais žmonėmis ryšys įvyksta iškart, o su kitais gali niekada jo ir nebūti. Štai mes su Sigita tą ryšį suradome. Tai pastebėjo netgi Olivija. Ji sakė, kad mes kartu esame kaip du maži vaikai niekada nenustojantys plepėti. Tikriausiai panašiai taip ir atrodome, kad ir kaip ten būtų, džiaugiuosi visomis draugystėmis, kuriomis mano gyvenimas mane aprūpino ne tik ten toli namuose, bet ir čia naujame mūsų pasaulyje. Džiaugiuosi tuo, kaip kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje atsirado bei jame pasiliko :).

Žinau, kad tema apie Užgavėnes… Na, bent jau turėtų būti, nes nuo paskutinio įrašo yra ką ir daugiau papasakoti. Visų pirma tai, kad Tadas visą savaitgalį dirbo papildomai per Mornard’ą. Gaila tai ne nuolatinis darbas, tačiau geriau nei nieko. Tuo pačiu iki pradėdamas dirbti Tadas mokėsi internetinį kursą skirtą gauti darbo saugos licenzijai (White Card). Žinoma, viską pabaigė puikiai bei šiandien jau gavo licenziją. Vadinasi gali pilnai darbintis statybose, nes turi visus tam reikalingus dokumentus. Tuo tarpu ir TFN (Tax File Number) - mokesčių mokėtojo numerį. Žodžiu, biurokratijos netrūksta, tačiau kol kas ji mums atrodo visai įveikiama ir suprantama.

Kas dar? Tado darbas, susitikimas su Sigita… Ach, taip… Užgavėnės :D. Taigi kas mane pažįsta žino, jog tai man vos ne asmeninė šventė. Kaip gi aš be savo blynų? Žinoma, negalėjau tokios šventės užmiršti net ir per visus rūpesčius. Taigi sukviečiau visus, kuriuos čia kol kas pažįstame į mūsų Užgavėnių, o tiksliau grynai blynų vakarėlį. Džiaugiuosi tuo, jog dalyviams šis vakarėlis patiko ;). Kai kuriuos nustebinau tuo, jog blynus galima valgyti su dešrelėmis :), tačiau iš esmės vakaras buvo tikrai smagus. Kompanija surinkta tarptautinė - australas, 2 naujazelandiečiai, austras, 4 lietuviai ir vienas mažas pusiau lietuviukas, pusiau naujazelandietis. Vakaras buvo neįprastas ir tuo pačiu ypatingas. Tikiuosi, jog dar ne vieną tokį vakarą pakartosime ir ateityje :).

Be visų šitų linksmybių, šį vakarą pagaliau pasižiūrėjau “50 pilkų atspalvių” filmą. Išlėkėme pasižmonėti aš, Sigita ir Olivija. Ačiū joms už puikų vakarą kartu. Neabejotinai pakartosime, tik ilgesnį jo variantą ;)… Jeigu kalbėti apie filmą, tai tikėjausi kažko daugiau, galbūt dėl to, jog knygos man labai labai patiko. Bet tai ne esmė. Smagu buvo išbandyti kitokį kino teatrą. Nežinau ar tai australiškas dalykas ar tiesiog kitoks požiūris, nes prie kino salės durų niekas nepasitinka su pypsiuku, kad užsižymėtų ar tikrai tu su bilietu eini į kino teatrą. Tada kaip tikra lietuvė pagalvojau, jog galima vadinasi ir be bilieto įeiti :DDD. Žinoma, niekada taip nepasielgčiau, bet lietuviškas būdas vis tiek suveikė - apie tokias galimybes pagalvojau. Aišku, australai gali sau leisti susimokėti už savo pramogas, tad jiems tikriausiai net tokia mintis nekiltų. O tokių stebinančių atvejų galima sutikti daug kur. Hm… pvz. už plastikinius maišelius nereikia atskirai mokėti parduotuvėje, pasiimant prekių vežimėlį nereikia jokių monetų, bet čia tik tokie dalykai, kuriuos dabar prisiminiau. Yra daug daugiau stebinančių atvejų, kurie lietuviškai išaugintam mentalitetui atrodo neįprasti, nes pas mus žmonės vagia, nesirūpina savo aplinka ir dažnai net negalvoja, jog daro blogai, o tuo tarpu čia tikriausiai retai kuriam kyla tokių minčių, nes jie gali sau leisti daiktus nusipirkti, turi laiko pastatyti vežimėlį į vietą ir tam nereiki motyvacijos atgauti savo dolerį. Aš net nekalbu apie tai kiek daug žmonės gerų daiktų atiduoda už dyką, tiesiog pastato nereikalingus daiktus gatvėje, kad interesantai arba valstybinė tarnyba (kas kažkiek laiko, nustatytu terminu) susirinktų tuo daiktus. Ir tai gali būti netgi visai neblogai veikianti skalbimo mašina, kurią mums paėmė Olivija tiesiog iš gatvės.

Bet čia ir vėl aš besistebinti kaip kitaip žmonės čia mąsto. Čia niekas nekaupia juodai dienai taip kaip mes postsovietinėje valstybėje užaugę žmonės su nepakankamumo kompleksu darome. Nieko nenoriu įžeisti, bet tai juk tiesa ir iš to išaugti, reikia laiko.

O kol kas - viskas puiku, tereikia rimto darbo Tadui :). Nors aš jau ir taip gyvenu rojuje :).

Tikiuosi, kad blynai Lietuvoje buvo taip pat skanūs kaip visada ;).

Iki kitų susirašymų ;). Siunčiu daug šilumos ir meilės.

Štai rašau šį įrašą klausydamasi dar nepažįstamų paukščių balsų, virš galvos skrendančių lėktuvų bei naujojo šaldytuvo burzgimo. Esame naujuose savo namuose. Negaliu patikėti, kad praėjo tik 10 dienų nuo tos akimirkos, kai savo kojomis palietėme naujojo pasaulio žemes. Viskas įvyko taip greitai. Čia mes ieškojome gyvenamos vietos, o čia jau joje esame. Paieškos iš pradžių atrodė liūdinančios, nes nekilnojamo turto agentūros tiesiog nenorėjo mumis pasitikėti. Nebent mes būtume sumokėję trijų mėnesių vertės nuomą iš anksto. Žinoma, tokių pinigų mes neturime, nes yra ir be nuomos už ką mokėti. Vis dėlto esamas butas mus susirado pats. Tiesą sakant istorija tokia, kad dar būnant Lietuvoje agentūra “Svajonių Australija” mums siūlė šį butą, tačiau tuo metu mes atsisakėme. Atsisakėme dėl to, kad jis buvo kiek per toli nuo mano koledžo. Tačiau koledžas likus pora dienų prieš mums išvykstant pakeitė studijų vietos adresą. Žinoma, aš puoliau į lengvą paniką, nes paskutinius pusę metų visus planus siejau su atitinkamu mikrorajonu. Bet gyvenimas tik įdomesnis, kai jame yra sunkumų :). Žodžiu, koledžas išsikėlė beveik į centrą. Atsivėrė visai kitos apgyvendinimo galimybės. Tik kad gyventi centre nebuvo noro. Juk centras visur centras, brangiau, triukšmingiau, mažai vietos kur nueiti su vaiku arba labai didelės masės žmonių tose vietose bei sunku surasti normalų prekybos centrą. Taigi bandėmes ieškoti gyvenamo vietos tolėliau nuo centro. O tada man ir parašė lietuvis gyvenantis Brisbene bei pernuomojatis savo prižiūrimo namo butus. Tas pats butas, kurį mums siūlė anksčiau, tik jis nežinojo mūsų neigiamo atsakymo agentūrai. Nusprendėme pasižiūrėti. O kodėl gi ne. Be to ne per nekilnojamo turto agentūrą, vadinasi nereikės pereiti visų kankinamų procesų, kurių metu įrodinėtume, kad esame pajėgūs susimokėti nuomą.

Apsižiūrėjus butą jis labai didelio įspūdžio nepaliko, buvome matę ir patrauklesnių variantų, tačiau iš esmės pats butas buvo tvarkingas, paprastas ir turėjo viską ko mums labiausiai reikėjo - stogas virš galvos, vieta nusiprausti bei pavalgyti. Labai ilgai nesvarstę susitarėme dėl buto bei jau trečiadienį kėlėmės su visais savo daiktais. Kiek gali turėti daiktų šeima kątik atvažiavusi į naują šalį? Pasirodo, kad labai daug :D.

Gal jau minėjau, kad Olivija mums parūpino kažkiek baldų bei daiktų pradžiai, jeigu susirastume gyvenamą vietą be baldų. Taigi mes susiradome gyvenamą vietą tik su orkaite, virtuvinėmis spintelėmis ir tualetu su dušu. Taip sakant visiškai tuščią butą. Tačiau labai greitai jį užpildėme daiktais. O daiktų sąrašas netrumpas. Sofa, karališko dydžio lova, kavos staliukas, TV spintelė, skalbimo mašina bei kelios dėžės virtuvės rakandų (tame tarpe ir arbatinukas, tosteris, fritiurinė ir kombainas), dėžė žaislų ir knygų Arui + žaislinis motociklas - stumdukas - visus šiuos daiktus mums surinko Olivija. Daugiausiai tai ką paliko mums jos sesė išsikeldama į kitą miestą bei ką Olivija rado garažiniuose išpardavimuose. Ir nors labai siūlėme už viską susimokėti, ji ir jos vyras Darren atsisakė paimti pinigus. Už tai esame jiems labai dėkingi. Be to dar buvusios gyvenamos vietos šeimininkas atidavė nereikalingą dviratį (visai naują) bei mikrobangų krosnelę. Pasijutome be galo turtingi, bet visų labiausiai žmonių dėmesio bei pagalbos. Be visų šių daiktų taip pat sulaukėme daug pagalbos keliantis, juk automobilio dar neturime. Alfredas (mūsų kaimynas iš buvusios gyvenamos vietos) pasiskolino iš namo šeimininko priekabą, prisikabino ją prie savo automobilio bei padėjo perkraustyti visus daiktus iš buvusio namo bei Olivijos į mūsų naujus namus. Butas buvęs tuščias staiga prisipildė ne tik daiktų, bet ir mūsų juoko, ir vaiko krykštavimų.

Lietuvis išnuomavęs mums šį butą labai stebėjosi tuo, kad būdami vos savaitę Australijoje jau turime ir gyvenamą vietą, ir šitiek daiktų. Tiesą sakant tuo mes stebimės ir patys. O visų labiausiai tuo kiek pagalbos sulaukėme ir kiek daug meilės jaučiame nuo pat pirmųjų akimirkų visiškai mums nepažįstamame krašte. Labai tikimės, jog tai niekur neišnyks bei lydės mus visą kelią, kurį pradėjome čia eiti.

Taigi, labai didelis darbas atliktas, naujus namus jau tikrai galima vadinti NAMAIS, nes čia jaučiamės laimingi, jaučiamės saugūs. Dabar tereikia susirasti Tadui darbą, o vėliau… O kas bus vėliau kol kas nepasakosime, bet patys pamatysite ;). Kalbant apie darbą, rytoj Tadui bandomasis laikotarpis pas buvusio namo šeimininką. Darbas kol kas labai paprastas, bet puiki pradžia parodyti ką gali Tadas. Dedame į tai daug vilčių bei tikimės, jog viskas eisis puikiai.

Be didelės šios naujovės noriu nusistebėti tuo kaip laisvai čia žmonės bendrauja. Parduotuvėse pardavėjai visada paklausia kaip sekasi. Aišku daugiausiai iš mandagumo, tačiau ne vienas toks pokalbis buvo nuoširdžiai užmegztas ir pakėlęs nuotaiką. Štai viena pardavėja nuoširdžiai manęs pagailėjo, kad saulėje nudegiau pečius. O kita pardavėja man perkant T. Hardy knygą patarė pasiruošti nosinaičių pabaigai, nes tai tikrai labai liūdna knyga. Persimetėme dar keliais sakiniais ir knygyną aš palikau plačiai šypsodamasi, nes niekada Lietuvoje jokia pardavėja su manimi nebuvo nusiteikusi bendrauti parduodant knygą, vaistus, vaisius ar bet ką kitą. Čia žmonės bendrauja nuolatos ir nesijaučia, jog kaip pas mus yra skundžiamasi, kad technologijos bendravimą sumenkino. Tiesiog niekas nemato problemos užkalbinti nepažįstamą žmogų bei su juo pradėti lengvą, smagų, neįpareigojantį pokalbį. Tai mane ypatingai žavi. Bent kol kas ;).

Kalbant apie orą. Karštis yra gerai, mums jis patinka. Galbūt dar tik nepatyrėme to tikrojo karščio apie kurį čia visi kalba ir kuriuo mus visi gasdina. Tačiau dar nebijome. Vis dėlto labiausiai stebinantis dalykas yra tai kaip dažnai čia lyja iš giedro dangaus. Tiesiog atrodo lyg ir nėra debesų virš galvos, o lyja tokiu šaltu dušu. Keistas jaumas. Lietuvoje taip irgi būna gal pora kartų per metus. O mums čia tai jau teko patirti bent keliolika kartų per pastarąją savaitę. Bet kai lyja rimtai, tai tikrai kiauriai. Nors tikriausiai dėl to kiaurai, kad nedaug rūbų tenešiojame tokiame karštame krašte :).

Dar vienas dalykas. Atradau naują mėgstamą spalvą. Tai medžių šviežių lapų spalva - ryškiai salotinė ir būtent tuo momentu, kai dar ne visai naktis, tačiau jau ir nebe vakaras. Kai tamsu, bet dar matosi gamtos spalvos. Medžiai tada būna tokios ypatingai žalios spalvos, jog širdį užplūsta ramybės jausmas, kad diena buvo nugyventa gerai. Ir kaip sako mūsų buvusio namo šeimininkas “Tomorrow is another day” (Rytojus yra kita diena).

Žinoma, šiandien iki vakaro dar yra laiko, bet temsta čia tikrai anksti :).

Žinau, kad žadėjau rašyti blogą kasdien, tačiau mūsų sunkiai suplanuojama kasdienybė užgožia bet kokias galimybes prisėsti prie kompiuterio ilgesniam laikui. Neskaitant nekilnojamo turto ir darbo paieškas. Nors šiame fronte yra ir neblogų naujienų. :)

Visų pirma kas įvyko po paskutinio mano įrašo? Tiek daug, kad visko jau net nebeprisimenu. Gal paprasčiau bus papunkčiui:

1. Sirgo Arutis :(. Užkilo 38.6 temperatūra nei iš šio nei iš to. Gerai, kad turėjome vaistų. Temperatūra banguodama laikėsi apie parą. Geriausias vaistas tikriausiai buvo vištienos sriubytė, kurią viriau iš vietinių produktų. Temperatūrą kaip mat numušė ir ryte mažylis pabudo lyg niekur nieko. Tai taip ir nežinome gal suveikė kondicionieriai, kurie čia yra visur. Lauke 27 laipsniai karščio, įlipi į traukinį, o jame kaip šaldytuve. Kaip jie neserga su tokiomis sąlygomis net neįsivaizduoju. Tas pats su parduotuvėmis, automobiliais. Vos ne dantimis imi kalenti ir laukti kada bus galima išlipti/išeiti. Bet kalbant apie Arutį, tai gali būti ir dantukai kalti. Kaip tik dygsta iltiniai ir kaip jam būdinga ne po vieną, o po kelis iš karto. Nieko keisto, kad jis toks neramus. Sakyčiau, kad ir kelionė kalta, tačiau vos prieš mėnesį turėjome panašią situaciją, o juk niekur nekeliavome. Belieka tikėtis, jog nieko panašaus nepasikartos.

2. Tadui teko prižiūrėti Arutį kol aš važinėjau ir tvarkiau reikalus (bankas, nekilnojamo turto nuoma ir apsipirkimai). Taip besivažinėdama aplankiau kelias parduotuves ir stipriausias jausmas apėmė, kai įėjau į knygyną. Knygynas pilnas knygų anglų kalba, tokių, kokių nenusipirksi Lietuvoje. Apėmė nerealus laimės jausmas, tik toks koks gali apimti biblofilą patekusį į knygų rojų. O tos knygos dar ir originalo kalba. Vėliau vaikščiojau po miestą ir jaučiausi taip tarsi būčiau namuose. Sunkiai nupasakojamas jausmas. Bet labai tikiuosi, kad jis neišnyks.

3. Išsinuomoti butą/namą nėra lengva. Visų pirma dėl to, kad užtrunka išsirinkti tai kas aktualu (pasirinkimas tikrai nemažas), visų antra užtrunka susitarti dėl apžiūros. Didžioji dalis nekilnojamo turto neišnuomojama, jeigu prieš tai jo neapžiūri. Aišku, mes taip pat nenorime išsinuomoti vietos, kurios nesame matę. Vis dėlto turime mažylį ir mums svarbūs tokie faktoriai kaip pvz., kad baseinas būtų uždaras ir pan. Dar turime kelias dienas iki kol pasibaigs nuomos laikas pas esamą savininką, žinoma tikime, kad jis mūsų neišmes į gatvę, bet mums patiems jau norisi privatumo. Labiausiai dėl to, kad tenka vaikui daug ką drausti, kai gyvename dalindamiesi erdve su keliais kitais žmonėmis. Labai tikiuosi, kad greitai galėsiu nusiraminti šioje srityje.

4. Šiek tiek apie žmones su kuriais gyvename. Mornard - mūsų namų savininkas. Tikras australas, geraširdis, atviras ir atsipūtęs. Pas jį šiuo metu nuomojasi Australijoje gyvenantis apie 25 metus austras (pusiau žydas) Alfred. Visiška australo priešingybė. Daug žinantis, daug matęs savo gyvenime ir be proto daug kalbantis. Abu šie vyrai nuoširdžiai domisi bei nori mums padėti. Mornard jau pasiūlė darbo Tadui, tad Tadas dirbti turėtų pradėti jau ateinančią savaitę. Alfred tuo tarpu siūlėsi nuvežti automobiliu mus ir Arutį pas daktarą, jeigu tik reikės. O dabar jam pasveikus siūlo paimti jo mašiną ir važiuoti iki vandenyno. Nors esame čia tik kelias dienas, žmonės su mumis elgiasi tėviškai, draugiškai ir maloniai. Jaučiame nuoširdų norą mums padėti ir tai verčia džiaugtis širdžiai.

5. Susitikau su Olivia. Pradžia buvo kiek nejauki, vis dėlto susirašinėjome kelis mėnesius super ilgais laiškais, o susitikus juk prisideda visai kitokie faktoriai. Tačiau vis tiek buvo smagu žinoti, jog jai rūpime. Kartu apžiūrėjome vieną būtą, pasivaikščiojome parke, pietavome. Kai ji parvežė mane namo, užsuko vidun ir susipažino su Tadu, Aru ir mūsų kaimynais, kartu vakarieniavome. Mes su Tadu gaminome plovą ir visus vaišinome. Buvo tikrai smagus vakaras, nes kai šalia susėda Mornard ir Alfred prasideda komikų vakaras. Tiesiog negali nesijuokti iš to kaip jie bendrauja vienas kitą be perstojo draugiškai pašiepdami.

6. Mes patys dar šiek tiek drovūs, tačiau juk tai natūralu esant šioje šalyje pirma savaitė. Iš kitos pusės gatvėje mane dažnai stabdo ir prašo nuorodų. Tad tikriausiai atrodau kaip vietinė :D. O aš pati džiaugiuosi, kad neturiu problemų su technologijomis, tad ir pasiklysti netenka, nes viskas yra telefone.

Beje, keistas pastebėjimas kol kas. Nežinau ar tai būdinga tik būtent tam mikrorajonui, kuriame esame apsistoję, ar tai kažkoks australiškas dalykas, bet kai vakare išeiname iki parduotuvės pėščiomis su vežimėliu, sutinkame vos vieną - du žmones pakeliui bei atgal. Žmonių nėra nei kiemuose, nei gatvėse. Ko netrūksta, tai papūgų ir kitokių paukščių klykaujančių aplinkui. O visi žmonės juda tik automobiliais. Ir atrodo, kad visi turi automobilius, tad mes išėję pasivaikščioti atrodome kaip iš kitos planetos. O gal taip yra tik dėl savaitgalio? :)

Dar vienas smagus suvokimas - tiek daug naujovių mūsų gyvenime, kad neaišku kada viską pabandysime, paragausime ir atrasime naujus mėgstamiausius dalykus. Tai taip smalsu, įdomu ir žavu.

Tokie tie mūsų pagrindiniai įvykiai kol kas. Reikalų daug, bet viskas kažkaip lėtai vyksta. Gal tai tiesiog australiškas gyvenimo būdas? Gal karštis, gal ir nuovargis šiek tiek. Vis dėlto šiam momentui gyvename savo svajonę, kurią planavome taip ilgai. Belieka keli “menki” faktoriai. :) Tikiuosi, kad greitai viskas susidėlios į vietą ir apie juos galėsiu ramiai parašyti kituose įrašuose.

Štai liko tik diena iki mūsų kelionės. Lagaminai beveik sukrauti, būtinų padaryti darbų sąrašai beveik išbraukyti. O kadangi pažadėjau sau padaryti dar vieną įrašą iki išvažiavimo, tai kaip jau įpratau paskutiniu metu “multitaskindama” rašau. Tiesiog yra pora dalykų, kuriuos noriu paminėti besiruošiantiems išvykti kur nors ar šiaip dėl įdomumo. Vienas jų, tai apie draugus kelionės tiksle, o kitas apie pinigų taupymą visose įmanomose vietose :). Likus pusmečiui iki mūsų išvykimo supratau, kad visiškai nieko ten nepažinosime. Besidomėdama emigracija į Australiją jau buvau pastebėjusi kelis puslapius susijusius su draugų paieška. Vienas jų buvo Brisbane exchange. Tai tiesiog labai paprastas skelbimų puslapis. Jame parašiau skelbimą apie tai, jog esame geri žmonės atvykstantys į Brisbeną bei siekiantys susipažinti su kuo nors vietiniu norinčiu pabendrauti ir susitikti, kai atvyksime. Gavau kelis atsakymus. Su keliais pokalbis nebesusirišo, tačiau su Olivia ėmėme susirašinėti romano vardo vertais laiškais. Tiesiog buvo lengva bendrauti ir tuo pačiu atradome labai daug bendrų interesų. Užsimezgė draugystė. Žinoma, mes susitiksime tik kai nuvyksime į vietą, tačiau atrodo, jog ją pažįstu jau visą gyvenimą. Be to apie mus ji papasakojo visiems savo aplinkos žmonėms (vyrui, tėvams, broliams, sesei, draugams ir kolegoms) tad ir jie taip pat nekantriai mūsų laukia. Tiek nekantriai, jog kai pasakiau, jog nerimauju kad nuomojamas nekilnojamas turtas daugiausiai be baldų, ji parūpino lovą, sofą, tv staliuką ir pan. Žodžiu viską ką paliko jos sesė keldamasi į kitą miestą bei dar kelis daiktus iš garažų išpardavimų. Dėl to pasijutome laukiami. Ir čia dar turiu paminėti vieną dalyką. Kai kam nors pasakome, jog išvykstame į Australiją be nuostabos šūksnių sulaukiame nuostatos, jog mūsų ten laukia ir gyvenama vieta, ir darbas ar bent jau kokie giminės ar draugai. O iš tikrųjų, kai pradėjome planuoti išvykimą mūsų niekas nelaukė. Dabar taip jau vienareikšmiškai atsakyti nebegaliu. :) Tačiau faktas tas, kad ir darbo, ir gyvenamos vietos ieškosime vietoje. Kol kas turime tik trumpalaikę vietą apsistoti kai tik atskrisime. Tai sužinoję visi sako, jog esame labai drąsūs. Iki kol žmonės neėmė mums taip sakyti, apie tai šitaip negalvojau. Tačiau artėjant išvykimo valandai suvokiu kokie drąsūs mes iš tikrųjų esame. O ar ta drąsa verta kažko, sužinosime mes patys ir tikriausiai jūs skaitytojai, kai pasistengsiu kasdien papildyti žinias iš saulėtojo krašto šiame bloge (jeigu neteks nuleidus galvą grįžti namo :DDD ).

Na, o dabar apie pinigų taupymą. Žinoma, pastaruosius metus teko labai daug atsisakyti taupant tokiam dideliam gyvenimiškui pokyčiui. Vis dėlto pilnos sumos ir nesutaupėme, teko skolintis su viltimi, jog ten uždirbsime ir grąžinsime skolą daug greičiau nei taupydami pilnai sumai čia. Vėlgi daug drąsos ir vilties. Bet aš ne apie tai. O apie tai kaip galima mažuose dalykuose sutaupyti šiek tiek. Gal ir nedideles sumas, bet kai svarbus kiekvienas australiškas doleris, tai reikia pasinaudoti visomis galimybėmis. Manoji galimybė buvo valiutų sekimas. Aišku, tai galioja tada, kai yra pakankamai laiko ruošiantis. Aš stebiu AUD valiutą nuo rugsėjo mėnesio. Per tą laiką pastebėjau tam tikras tendencijas, kuriomis pasinaudojau net kelis kartus keisdama pinigus. Tam naudojau mokejimai.lt puslapį. Jis patogus daugeliu atvejų. Pigiausia valiuta bei pigiausi tarptautiniai pervedimai. Taip bestebėdama valiutas sutaupiau (galima sakyti uždirbau) nemažai pinigų, kai dalį sutaupytų pinigų išsikeičiau kaip tik tada kai AUD buvo atpigęs daugiausiai per paskutinius 4 metus. Kadangi vykstant į tokią šalį kalba eina apie nemažas sumas, tai ir sutaupytos sumos stipriai pasijunta.

Tiek tenorėjau papsakoti šiuo įrašu ir štai galiu užbraukti dar vieną eilutę savo būtinų iki išvykimo darbų sąraše. Sekantis darbas dabar yra parašyti kasdien apie tai kaip mums ten sekasi bent pirmas pora savaičių. O paskui juk viskas taps rutina. Tikriausiai ;)…