vakar lovytėj jau gulėdama pamąsčiau, kad gal reiktų nustoti antidepresinius vaistus gerti - jau ketvirti metai eina, kaip kasdien po tabletytę. Biškį buvau sustojus kokiems 3-4 mėnesiams, bet tada depresija vėl vožtelėjo per makaulę ir gavau grįžt prie medikamentų.
Smegenys į mano mintis taip atsiliepė: antrą naktį iš eilės vartaliojausi negalėdama normaliai užmigt, o penktą ryto išvis pabudau, tada aišku nusmigau apie 7, kai jau tuoj reikėjo keltis. Disciplinuoto gyvenimo planai subyrėjo, atėjau į darbą 10 valandą, vos sugebu akis atmerktas išlaikyt. Tik vaistukai tokiais atvejais palaiko gebėjimą neverkt kamputy sukant galvoj kaip visi manęs nekenčia, kokia aš lopė, koks aš šūdo gabalas, kaip aš nieko nemoku, kaip bosas manęs negerbia, kaip aš nieko nežinau (ir taip toliau, be galo)... Po geresnio poilsio tokios mintys net ir nelenda, o jeigu ir atsiranda, tai labai lengva jas numot ranka.
Nu tai va, supratau, kad arba randu geresnį darbą, arba geriu toliau po tabletytę kasdien. Su darbu sudėtinga, nes nemesiu dabar ką turiu - alga yra alga - ir jeigu netyčia pasiūlys pasilikt dar keliems metams čia, tai turbūt neatsisakysiu, nes rast darbą yra sunku šiais laikais....
Tataigi tokios mano labai nuobodžios suaugėliškos mintys. Nu tikrai dešimties metų nesvajojau užaugt ir kalbėt, kaip sunku susirast darbą :(
