#atsargos

Žinau, tokiomis dienomis reikia ką nors skaityti arba žiūrėti filmus, bet nei vieno, nei kito nesinori - tuštumos jausmas stipresnis už bet kokį norą domėtis kitų gyvenimais, tegu ir tobulais. Bet (!) tokiomis dienomis tikrai galima (o ir norisi) pasikuisti pintinėse ar šaldytuvo stalčiuose ir atradus kokią daržovę, ką nors pagaminti - užsikabinu už šviesios ir spalvingos rytojaus vizijos ir peiliu perrėžiu (pirmosios iš trijų turimų) paprikos ankštį.

Jei atvirai, drebučiai manęs nedomina - jau geriau sausainį kokį sukramsnoti. Bet lietingos dienos tinginystėje gimę saldūs (ir šiek tiek aitrūs) paprikiniai užkabino kaip reikiant - dabar karts nuo karto smaginuosi tepdama juos ant sūrio. Be to, nuojauta kužda, kad tą nuostabaus skonio ir grožio reikalą šiemet įtrauksiu į dovanotinų dalykų sąrašą ir tada ne tik mano, bet ir kitų kasdienybės taps gurmaniškai išskirtinėmis.

Jei norite pagaminti tvirtą košę, nesugalvokite keisti proporcijų ir, pvz., vietoj nedidelio pomidoro įversti didžiausią, kokį tik turite. Kita vertus, niekas jums to uždrausti negali, bet tokiu atveju (kad nugaruotų skysčių perteklius) būtinai pailginkite virimą. Tą patį padarykite ir tuo atveju, jei į galvą šaus mintis drebučius gaminti iš dvigubo kiekio produktų. Ir dar - kai subersite uogienių cukrų ir pektiną, košės jokiais būdais nevirkite ilgiu 3 minučių, nes jei virsite, darbas nueis šuniui ant uodegos ir apie drebučius tegalėsite pasvajoti. Asmeniškai aš leidžiu turiniui užvirti, bet tuo viskas ir pasibaigia - tada tik pripildau ir užsuku stiklainius.

Reikės:

-3 saldžiųjų paprikų;

-2-3 aitriųjų paprikų;

-1 vid. didumo pomidoro;

-1/2-1 a. š. druskos;

-300 g cukraus;

-400 g uogienių cukraus;

-1 v. š. pektino;

-200 ml obuolių acto.

Gaminimas:

Pomidorą užpilti verdančiu vandeniu, po kelių minučių perpilti šaltu vandeniu ir nulupti odelę.

Paprikas nuplauti, išimti sėklas ir supjaustyti. Tą patį padaryti su aitriosiomis paprikomis (mūvėkite lateksines pirštines).

Į puodą dėti smulkintą pomidorą, paprikas, supilti actą, suberti cukrų ir druską. Pavirti 15 minučių. Turinį pertinti blenderiu, užvirti. Po kelių minučių supilti uogienių cukrų, įdėti pektino ir vėl užvirti.

Tą pakankamai skystą, bet labai gražią košę supilstyti į švarius stiklainiukus ir užsukti dezinfekuotais dangteliais.

Ragauti su bet kokiu sūriu (pjaustomu ar tepamu), patiekti su krekeriais ar paukštiena.

Taigi, prieš pat žiemos šventes abi vėl kylam į viršų. Pasilabinam ir, kaip visada, užtylam. Kadangi nėra ką daugiau veikti, patyliukais tyrinėju šalimais stovintį liauną ir kiek sulinkusį atvaizdą - moteriškė persikreipusi akivaizdžiai ne nuo metų naštos - rankose laiko audiniu pridengtą kibirą. Nors niekada į svetimas rankines (ir kibirus) nelendu, mandagiai pasiteirauju kokius gi ji svorius viduržiemį tąso. Tiesą sakant, nelabai man tie jos sunkumai rūpi, nes užtektinai turiu ir savų, bet kad ta tyla ausis rėžia...Moteris-kaimynė, lyg galingą komplimentą būčiau pasakiusi, staiga atgyja ir plačiai nusišypso - čia gi vėlų rudenį rinktos ir dabar vėsiame rūsyje laikomos spanguolės! Ir tuoj paklausia ar aš jų nenorinti. Kaip čia nenorėsi? Noriu, žinoma, kad noriu, todėl imu. Daug. Kad užtektų trintai košei su medumi, torto, kurį planuoju sulipinti šventėms, papuošimui ir spanguolinei, prie sūrio ar baltos mėsos tinkančiai makalošei.

Spanguolinis pagardas, duok, Dieve, prisijaukintai kaimynei sveikatos ir laimės, bus verdamas dar ne kartą - tirštas, išraiškingas, sodrus ir labai gardus reikalas - tokiu gali ir save, o ir kitus jei ne kasdien, tai bent kartkartėmis palepinti.

Reikės:

-500 g spanguolių;

-200-300 ml apelsinų ar obuolių sulčių (arba vandens);

-1 smulkiai pjaustyto svogūno;

-3 česnako skiltelių;

-200 g cukraus;

-5 g druskos;

-60 g džiovintų spanguolių;

-1 didelės kriaušės;

-2-3 a. š. džiovinto malto imbiero;

-1/2 a. š. maltų juodųjų pipirų;

-8 gvaizdikėlių;

-3 cinamono lazdelių;

-3-5 kvapiųjų pipirų grūdelių.

Gaminimas:

Šviežias ir džiovintas spanguoles nuplauti ir nuvarvinti, kriaušę nulupti, pašalinti sėklalizdį ir supjaustyti mažais gabaliukais. Viską, kas nurodyta ingredientų sąraše, dėti į puodą, užkaisti ir, karts nuo karto pamaišant, virti, priklausomai nuo pageidaujamo tirštumo, 30-50 minučių. Gvaizdikėlių, ko gero, nesumeškeriosit, bet cinamono lazdeles, jei trukdo, galima ištraukti - aš jas, nes man gražu, visada palieku.

Tikrai nemanau, kad metams bėgant tapau patiklesnė, greičiau, atvirkščiai. Bet tam senukui receptui subrendau ir, beje, pačiu netikėčiausiu būdu - vieną dieną, prieš pat šventes, suskaičiavau šaldytuve buvusius 4 pieno pakelius. Manęs nestebina 4 kiaušiniai ar 4 bulvės, bet pieno pasirodė kiek per daug arba tiek per daug, kad pasijutau pričiupta negeros nuojautos, sakančios, jog Naujųjų metų šventės įkaršyje kelsiu ne šampano, o pieno sklidiną taurę. Kurgi ne!

Kad būtų drąsiau (ir kad, gelbstint pieną, nereiktų nei jo gert, nei manų košės virt), visgi gūglinu ir, o, vaikeli, net akyse prašviesėja - pasirodo, karamelizuotą pieną gamino ir tebegamina visi, kas netingi. Vadinasi, nebūsiu nei pirma, nei paskutinė. Ir šitaip pasidrąsinusi, rįžtuosi. Ir net nesvarbu, kad po trumpo dukros apsilankymo šaldytuve liko bent pusė indelio pirktinio rududu-dulce de leche pusbrolio (o gal svainio), kuriuo gardinami privalomieji rytiniai ir tik jai kepami lietiniai blynai. Dulce de leche man reikia būtent šiandien, dabar! Nes pakilo noras. Nes saldumo namuose turi būti daug. Ir nes juk tikrai, jei ne šiandien, tai rytoj, susivalgys, susinaudos ir neliks jo nė kvapo :)

Dulce de leche kilmė nėra aiški, bet dauguma šaltinių teigia, kad gimė jis per neapsižiūrėjimą, aplaidumą ir atminties spragas. Argentiniečiai štai choru tvirtina, kad dukart Buenos Airių provincijos gubernatoriaus Juano Manuelio de Rosas virėja, turėjusi pagaminti „lechada“ – karšto pieno ir cukraus mišinį, užsimiršo, o kai grįžo prie puodo, jame rado tirštai rusvą masę. Skonis moteriškei patikęs, tad nevykėlio neatidavė vištom lesti. Maža to, tirštuoju saldėsiu pasidalino su generolu. Na ir kažkaip šitas reikalas įsisiūbavo.

Kiti, akivaizdu, ne argentiniečiai, tvirtina, kad karamelizuotą sutirštintą pieną 1804 m. pagamino Napoleono Bonaparto virtuvės šefas, irgi per neapsižiūrėjimą. Dar viena teorija tikina, kad rusvasis saldumynas XVI a. buvo pagamintas Indonezijoje, paskui pasiekė Filipinus, o Pilypo II-ojo valdymo metu Filipinus užkariavę ispanai karamelizuoto pieno receptą parsigabeno į savo gimtinę. Be abejo, tą patį receptą prisiminė planuodami ir Amerikos užkariavimą - tas įšoko į kažkieno bagažą, jūros keliais nukeliavo mylių mylias ir paplito ten, kur nė nesapnavo pabūsias.

Tai va tiek pliatkų apie nuostabųjį skanėstą. Jų, ko gero, yra ir daugiau, bet ar verta gilintis į tai, kas užgimė prieš keletą šimtmečių? Juk tiesos žinotojų jau ir pėdsakai ataušę, todėl tikėtis vardo to, kuris pieną maišė taip ilgai, kad tas spėjo paruduoti, dabar jau tikrai neverta.

Beje, skirtingose šalyse gaminamas pienas skiriasi spalva, konsistencija ar net ingredientais. Pavyzdžiui, Puerto Rike jis gaminamas su nesaldintu kokosų pienu. Dominikos Respublikoje skanėstas  pasižymi ypatingu saldumu ir kvapnumu, mat gaminant cukraus dedama tiek pat, kiek ir pieno, be to, masė gardinama cinamonu.  O Meksikoje jis vadinamas „cajeta“ ir gaminamas ne su karvių, o ožkų pienu.

Argentinoje  tradicinį receptą sudaro pienas, cukrus, vanilė ir truputis kepimo sodos - būtent tokį kadaise persirašiau į savo receptų sąsiuvinį.

Jei skanumynų poreikio dabar nejaučiat, nepergyvenkit ir nesinerkit iš kailio. Tiesiog leiskite sau ramiai subręsti naujovėms, nes šiek tiek laiko tikrai turite - spalio 11 d. visame pasaulyje minima dulce de leche diena - va tada ir pasirišite prijuostę, pastovėsite valandžiukę prie verdančio puodo ir galėsite švęsti saldumynų mėgėjų dieną.

Reikės:

-1 l riebaus pieno;

-1/2 a. š. kepimo sodos;

-150 g cukraus;

-žiupsniuko druskos.

Gaminimas:

Karamelizuoto pieno gamybai rinkitės ne bet kokį, o storadugnį puodą - geriausiai tam tinka didelis ir platus ketaus puodas. Taip vienu šūviu nušausite 2 zuikius - užviręs pienas neišbėgs, o palaipsniui vis tirštėjanti masė neprilips prie dugno ir nesvils.

Pieną ir cukrų supilti į nemenką puodą (užviręs pienas smarkai kils viršun, plius, putos). Sodą ištirpinti nedideliame pieno kiekyje, supilti į puodą; užvirti. Po kokių 10-15 min pienas iš balto virs į vos kreminį.

Virti, pradžioje karts nuo karto, o vėliau jau intensyviai maišant, apie 1 valandą, tada gražiai rusvą dulce de leche pagardinti druska ir nukaisti. Kiek praaušusią masę sudėti į sandariai uždaromą indą ir laikyti šaldytuve (nepakitusi turėtų ištempti apie 3 mėnesius).

Jei norisi itin tirštos, sausainių ar pyragų pertepimui tinkančio skanėsto, pieną virti 5-10 min. ilgiau. O jei norisi dar ir sodresnės spalvos (žiūrėti žemiau esančias nuotraukas), į 1 l pieno pilti ne 1/2, o 2/3 a. š. sodos.

Iš litro pieno gaunasi apie 330-350 g tirštos ir skanios, pertepimams, įdarams ar tiesiog valgymui tinkančios masės.

Šiemet, geradarės kaimynės padedama, parsitempiau net 3 dėžes to paties oranžinio gėrio, tik jau be eilėraščio ir palinkėjimų. Bet juk normalu - poezija dovanojama tikrai ne kasdien. Kaip, beje, ir apelsinai.

Kurį laiką spirgėjau iš laimės - juk apvaliai dailių, nesaikingai ryškių vaisių turėjimas beveik atstoja prapuolusią šviesą ir grąžina viltį, kad ji kažkada tikrai pasirodys. Bet paskui viena ant kitos sukrautos dėžės pradėjo erzinti, todėl padovanotuosius apelsinus pradėjau dovanoti kitiems - maišelį tam, maišiuką anam. O kažkurią dieną nunešiau gražuolių į darbą ir patyliukais, kad niekas prieššventinio Kalėdų Senio nesuuostų, vaisius išdėliojau ant stalų patalpoje, į kurią žmonės susirenka darbinių ir nedarbinių klausimų spręst - gražus (duoti), o ir visai naudingas (vis namuose apelsinų bus mažiau) veiksmas. Bet apelsinais atsikratyt nėra taip paprasta, kaip tikėjausi - dėžės tuštėjo ne taip sparčiai, kaip kad man norėjosi. Tada padūsavau ir, nieko geriau nesugalvojusi, ėmiau juos lupti, pjaustyti ir į puodą dėti. Štai taip ir gimė skanusis džemas, kuriuo dabar sūrį, duoną, o ir gyvenimą gardinu.

Džemą viriau pačiu paprasčiausiu būdu - bet kas sugebėtų. Tiesa, apelsinų žievelių, lyg ir privalomo atributo, į verdamą skanumą nedėjau - kokie jie ekologiški bebūtų, man vis sapnuojasi, kad kol jie atkeliauja iš Ispanijos, būna nupurkšti mums nepalankiais tirpalais kokius penkis kartus. Bet kompensuodama netektį džemą sumąsčiau pagerinti burokėliais, tiksliau, jų milteliais - skonis nesikeitė, bet graži geltona spalva pavirto į dar gražesnę gintarinę. Ir argi tai, net neminint su burokėliais gaunamos papildomos dozės vitaminų, nėra nuostabu?

Reikės

-2 kg apelsinų;

-1 kg 500 g cukraus;

-100 ml (apie 12 v. š.) citrinos sulčių;

-3 cinamono lazdelių;

-10-20 g burokėlių miltelių.

Gaminimas:

Apelsinus gerai nuplauti, nulupti ir supjaustyti nedideliais gabaliukais. Dėti į puodą kartu su cukrumi ir cinamono lazdelėmis. Virti, karts nuo karto pamaišant, apie 50 minučių.

Burokėlių miltelius dėti į puodelį, užpilti verdančiu apelsinų sirupu, labai gerai, kad neliktų gumuliukų, išmaišyti ir supilti į puodą. Įspausti citrinos sulčių ir, kiek pavirus (apie 10 min.), nukaisti.

Skystą apelsinų masę, kuri stingdama sutirštės taip, kad stiklainį apvertus, nepajudės iš vietos, supilstyti į stiklainiukus, užsukti dezinfekuotais dangteliais ir palikti vėsti.

Jei mano namelyje nebūtų taip šalta, kaip ir lauke, vėl grįžčiau į jį ir gyvenčiau ramų, kaimo jaukumu ir atsiskyrėliškumu alsuojantį gyvenimą. Vandenį semčiau iš šulinio ir, žinoma, iki mėlynumo nušąlusiomis rankomis bandyčiau patvarkyti kurį nors gėlyno šoną. Ir kaip kokia slieko beieškanti višta tikrai pasikapstyčiau žemėje - vasaros pabaigoje iš plytgalių ir susitįstų akmenų pradėtas daryti takelis taip ir liko pusinis - nueinu juo iki nurudusio, žiedų šluotas iškėlusio miskanto kero, o paskui, norint pasiekti vieną ar kitą augalą, tenka pėdinti žeme. Gerai ir ta žemė, bet kad akį kaskart užgauna darytas, bet taip ir nebaigtas darbas. Tiesą sakant, net labai norėdama negaliu dėl to nebaigtumo ant savęs smarkiai pykti - tada, tuo metu, reikėjo daržu ir gėlynais, šiltnamiu, o ir derliumi rūpintis, tai takeliui, lyg ir mažmožiui, laiko neliko.

Kuisdamasi lauke kas keliolika minučių varstyčiau namų duris dėl krosnyje spirgančios ugnies. Ji mėgsta, kai ja rūpiniesi - dega tada ryškiai, smagiai, spragsinčiai. Būtinai į arbatinį šliūkštelčiau vandens ir paskui, pasidariusi mažą pertraukėlę, gurkšnočiau nuleipusių, bet po langais vis dar žaliuojančių aromatingųjų šalavijų lapų arbatą.

O temstant pareičiau į jau šiek tiek apšilusius namus. Ugnį, kad galėčiau miegoti ne po trim antklodėm, kurstyčiau beveik iki pat vidurnakčio. Ir būtinai sukiočiausi virtuvėje - gal mėsos luitui leisčiau burbuliuoti arba kampe tebestovinčią pintinę obuolių iškratyčiau, cinamonu pakvipinčiau ir mediniu šaukštu maišydama, gardžios obuolienės privirčiau. Ach, jaukumas neišpasakytas, kurio nė už ką negausi ten, kur krosnies nėr.

Bet tai tik svajoklės mintys - į savo vasaros namus, mandagiai jiems leisdama nuo manęs pailsėti, nukanku retkarčiais ir tik trumpam. Pasilabinu, pasisukioju ir vėl lekiu atgal - miesto namų virtuvė visada šilta, kur kas didesnė ir tikrai patogesnė. Plius, čia iš čiaupo bėga vanduo - komfortas neišpasakytas, kurį supranti ir įvertini tik gavęs paragauti kitokio buvimo ir kitokios buities.

O toje, nei krosnies, nei židinio neturinčioje miesto virtuvėje vis dar karaliauja rudeninės sodo gėrybės - daržovių likę ne tiek ir daug, bet ir tas, matydama, kad niekaip neįveiksim šviežių, vis dar sugalvoju kur nors padėti. Nors ką čia galvoti - reikia raugti ir tiek.

Į 2 litrų stiklainį dėjau tai, kas pasitaikė po ranka arba nebetilpo į šaldytuvo daržovių skyrių. Gaminimo procesas, patys pamatysit, paprastas ir neįmantrus, bet rezultatas tikrai džiuginantis. Tiesa, jo reiks šiek tiek palaukti - geriems dalykams atsirasti kartais prireikia laiko.

Rauginamos daržovės geriausiai žiūrisi pirmą ir iš dalies antrą dieną - paskui skystis drumščiasi, turinys, bakterijoms veikiant, blausiasi. Kita vertus, procesui įsismarkavus randasi burbuliukų, o raudonai-baltai dryžuoti burokėliai ryžtasi paleisti savo kerus ir viską nudažo švelniai rausva spalva, kuri dar po dienos-kitos virsta į jau beveik visai raudoną - žiūrėk, akių neatitraukdamas, ir mėgaukis!

Reikės:

-įvairių daržovių (naudojau žedinius kopūstus, oranžines ir violetines morkas, raudonai-baltai dryžuotus burokėlius, daikonus, įmečiau kelis neprinokusius, t. y., žalius, pomidoriukus);

-3-4 česnako skiltelių;

-juodųjų, kvapniųjų pipirų grūdelių;

-lauro lapų;

-3 a. š. garstyčių grūdelių;

-1 a. š. maltų garstyčių grūdelių;

-6 gvazdikėlių;

-1 a. š. kalendros grūdelių;

-1 l vandens;

1 v. š. (su kaupu) akmens druskos.

Gaminimas:

Paprastesnio gaminimo nebūna - daržoves supjaustyti pageidaujamo dydžio gabaliukais. Būtų idealu, jei jų dydis būtų panašus. Tiesa, tų kelių vyšninių pomidoriukų peiliu neliečiau.

Į pasirinktos talpos stiklainį dėti daržoves ir prieskonius. Galima tai daryti bet kaip, bet, žinoma, siekiant originalumo, galima dėti ir sluoksniais.

Kambario temperatūros vandenyje ištirpinti druską, gautu sūrymu užpilti daržoves. Pasistenkite, kad jos būtų panirusios, antraip ims pelyti. Jei neišeina susitvarkyti, ant viršaus dėti mažą lėkštutę, o ant jos pastatyti svarmenį (puikiai tiks vandeniu pripildytas stiklainiukas ar puodelis). Tiesa, kai jau supilu vandenį, užberiu šaukštelį maltų garstyčių, kurios garantuos, kad ko jau ko, bet pelėsio tikrai nebus.

Stiklainį pridengti audiniu. Jei jokių svarmenų neprireikė, galima uždėti dangtelį (aš jo neužsuku).

Ragauti galima pradėti po kokių 5-7 dienų (rūgimo greitis priklausys nuo patalpos temperatūros) - skonis jau bus išsiskleidęs, tikras ir stiprus.

Sandariai uždengtą stiklainį reikėtų laikyti šaldytuve arba rūsyje.

Prie ko ir su kuo valgyti raugintas daržoves, teks spręsti kiekvienam asmeniškai, bet prasitarsiu, kad šitas gėris idealiai tiks prie bulvių ar mėsos patiekalų. Nors ką ten patiekalų...šalia įraudusio žiedinio kopūsto paguldyk virtą bulvę ar mėsos gabalaitį ir suprasi, kad pasaulis tikrai yra tobulas.

P. s. O kai norėsite kam nors palinkėti sveikatos ir laimės, būtinai pakelkite stiklinaitę skysčio, kuriame jūsų raugintos daržovės gyvena.

Veiksmui įsismarkavus, kai triušis Edvardas pagaliau suvokia meilės prasmę, apsiašaroju. Nosinės suslapstytos mano kaip visad didelėj rankinėj, tad rasti jų neturiu jokių šansų. Sėdžiu bliaudama, ačiū Dievui, be garso. Ir dar ačiū Dievui, kad tamsoje niekas tų mano ašarų nemato.

O paskui visą vakarą galvoju apie meilę. Ir galvoju, kad iki šiol, nors jau senokai slepiu žilų plaukų sruogas, apie ją nieko neišmanau. Ir net nemoku apibūdint, nei apie ją papasakot. Žiopčiot lyg į krantą išmesta žuvis galiu, bet argi tylėjimu ką nors paaiškinsi?

Bet mylėti, moki tą meilę apibūdint ar ne, taigi labai reikia. Dėl pilnatvės kasdieninės, dėl šventos ramybės ir dar dėl to, kad meilė yra graži. O gražūs dalykai visada traukia.

Todėl myliu - vakar mylėjau tobulą savo rytą su vėlyva kava, debesyse užstrigusia nakties sapnų nuotaika ir visiškai neprognozuojama dienotvarke. Savaitgalį nuoširdžiai mylėjau raugo tešlą - spoksojau į ją, šnekinau, raginau, gniaužiau ir minkiau tol, kol gimė rezultatas ir miegoti nuėjau pyragų pilnu skrandžiu. O dar aš myliu vasarą. Kasdien, nepriklausomai nuo to, ką matau už lango, rudenį ar žiemą. Bet labiausiai myliu buvimą arba, kad būtų aiškiau, kasdienybę savo. Ir myliu ją beveik visokią, tiesa, monotoniškos, kad ir kaip stengiausi, taip ir neišmokau priimti. Todėl, jei tokia atsiranda, mikliai prisigalvoju pramogų - anądien, norėdama dienos vagą pakreipti atradimų linkme, parsivežiau topinambų.

Topinambų kasimas žiemą man nėra naujiena, bet netikėtai toptelėjusi mintis jų užraugti, prisipažinsiu, nustebino - kuičiausi virtuvėje, neapsispręsdama daryti ar ne, gal pusdienį. Kai pavargau galvoti, čiupau darbo pasiilgusį stiklainį, sudėjau bulvikes ir prieskonius, užpyliau sūriu vandeniu, peržegnojau ir palikau. Nors ką ten palikau...kasdien, norėdama įsitikinti, kad gyvenimas vyksta, kilnojau stiklainio dangtelį, stebėjau spalvą ir gaudžiau kvapus. Ir tas gyvenimas tikrai vyko - po savaitės surengiau degustaciją ir prisiekiau sau, kad nuo šiol nebus mano namuose dienos be raugintų skaniųjų topinambų.

Reikės:

-topinambų gumbų;

-1 morkos;

-3 česnako skiltelių;

-1 a. š. krapų sėklų;

-2 a. š. kmynų sėklų;

-5 juodųjų pipirų;

-5 kvapniųjų pipirų;

-2 lauro lapų;

-1 l šalto vandens (naudoju vandenį iš čiaupo);

-1 v. š. druskos (su kaupu);

-1 a. š. cukraus.

Gaminimas:

Topinambus, kad būtų lengviau valyti, trumpam užmerkti šaltame vandenyje. Plauti po tekančiu vandeniu aštriu šepetėliu. Nupjaustyti pajuodusias vietas ir šakneles. Supjaustyti gal 2-3 cm. storio ripkelėmis (galima raugti ir nepjaustytus).

Morką nuskusti, nuplauti ir supjaustyti skridinėliais.

Į stiklainį dėti daržoves ir prieskonius, pagrūsti, kad liktų kuo mažiau oro tarpų.

Šaltame vandenyje ištirpinti druską ir cukrų; supilti ant daržovių taip, kad jas visiškai apsemtų.

Pelėsio susidarymo prevenciniais tikslais ant viršaus galima užberti 1 a. š. maltų garstyčių.

Stiklainį pridengti nedideliu rankšluostėliu, dangteliu (dangtelio neužsukti) ar marle ir palikti virtuvėje - procesas truks 5-7 dienas. Vėliau sandariai uždengtą stiklainį laikyti vėsiai, šaldytuve ar rūsyje.

Topinambai idealiai tiks salotoms, sriubai ar kaip garnyras prie mėsos patiekalų.

Rauginti topinambai - sveikas, traškus ir tikrai labai skanus pasirinkimas tiems, kurie žiemą nori leisti ne su sintetinėmis ir beskonėmis, o su tikromis, tik ką iš daržo atkeliavusiomis ir dabar štai gardžiai fermentuotomis daržovėmis.

Ir tada ėmiau regzti su pomidorais susijusius planus žiemai, pavasariui, žodžiu, visam tam laikui, kai savo numylėtinius šaukštais kabinsiu iš stiklainių, stiklainiukų ir stiklainėlių. Kai prisiplanavau, beliko veikti. Ir priveikiau, garbės žodis, priveikiau! O ir jums nuoširdžiai rekomenduoju, ypač dabar, kai skaniųjų pomidorų atsivalgyta, o raudoni, geltoni, oranžiniai, dideli ir maži, pailgi ir apvalūs vis dar ant krūmų tilindžiuoja.

Pomidorų kepimas nėra mano atradimas - daug kas apie šitą gaminimo būdą kalba girdami, receptais dalijasi. Ir viskas čia gerai. Negerumai prasideda, kai man sako, kad keptus pomidorus actu paturbinti reikia, neva, ir konservantas štai geras, ir skonis nuostabus. Na ne, brangieji, ačiū, bet man tai tikrai nereikia - actu gardinto ir krakmolu tirštinto padažo aš galiu ir parduotuvėj nusipirkti - nevykusios kopijos nėra nei mano tikslas, nei siekis. Todėl šitas padažas bus natūraliai, t., y., pomidoriškai rūgštokas. Be jokio ten acto.

Reikės:

-3 kg pomidorų;

-1 kg saldžiųjų paprikų;

-3 svogūno galvučių;

-5-7 česnako skiltelių;

-3 v. š. druskos;

-4 v. š. cukraus;

-2 a. š. rūkytos paprikos miltelių;

-2 aitriųjų paprikų (be sėklų);

-3 a. š. maltos kalendros;

-1 a. š. džiovintų čiobrelių;

-1 a.š. džiovinto raudonėlio;

-2 a. š. džiovintų bazilikų;

-1 a. š. maltų juodųjų pipirų.

Gaminimas:

Į skardas galima įtiesti kepimo popieriaus. Bet didelės būtinybės nėra, nes iš esmės pomidorai ne tiek keps, kiek troškinsis, o skardas bet kuriuo atveju reikės plauti.

Pomidorus nuplauti, pašalinti kotelius ir perpjauti pusiau. Jei pomidorai itin dideli, dalinti į 4 dalis, o jei mažučiukai vyšniniai, dėti nepjaustytus. Sudėti stambiai pjaustytus svogūnus, česnako skilteles, smulkintas saldžiasias ir aitriasias paprikas, viską apiberti prieskoniais, druska ir cukrumi.

Kepti 180° orkaitėje 1 valandą. Kai išjungiu kaitrą, pomidorus dar kurį laiką, apie 30 min., palieku orkaitėje - jie papildomai pasitroškins, be to, skardos nebus tokios karštos, kai jas reikės ištraukti.

Jei pomidorai sultingi, skardose bus nemažai skysčio, kurio dalį, norint tirštesnės padažo konsistencijos, galima nupilti ir sunaudoti pvz. sriubai.

Visą skardos turinį sudėti į puodą ir pertinti blenderiu. Paragauti ar ko netrūksta ir pavirti dar kelias minutes. Padažą sudėti į švarius stiklainius, užsukti dezinfekuotais dangteliais ir nešti į rūsį. O paskui jau reikia smagintis kaip kam tinka ir patinka - padažu gardinkite picos pagrindą ar makaronus, patiekite prie daržovių apkepo ar mėsos. Ir nepaliaukite stebėtis ir skoniu, ir tolygia konsistencija - pomidorų odelių, kurių konservuose taip labai nemėgstam, čia paprasčiausiai nejausite.