#asmenvardis

Pirmąkart matau ne savo įrašytą Vanagą (ir kitus slapyvardžius) kabutėse Ramanauskas „Vanagas“, o ne per brūkšnelį Ramanauskas - Vanagas. Logiškai rašinėti mūsų politikus, lituanistus ir žiniasklaidą pagaliau privertė tik Europos žmogaus teisių teismas!

— sako profesorius Algimantas Kabaila iš Australijos.

Kadangi mokytojai, kultūrologai, net etnologai ir istorikai nebežino buvusios gintaro paskirties, teko pargabenti tėvynėn pasaulyje garsaus numizmato dr. Aleksandro Račkaus „Amber As a Medium of Exchange“ žurnale „The Numismatist“, išversti jį lietuviškai ir paskelbti enciklopedijoje Lietuvai.lt. Pristatydamas šį svarbų veikalą, siūlau patikslinti etimologiją sakeliais, saikeliais ir saugeliais, papildyti ambronimis, ambra ir [ežero gintaru](http://on.lt/gintaras).

Seimo komisija, vadinama Valstybine lietuvių kalbos komisija, paliko galioti savo 60-ąjį nutarimą dėl asmenvardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose, bet pasiūlė išplėsti išimtis sutuoktiniams, jų vaikams ir Lietuvos piliečiams, kada nors turėjusiems kitą pilietybę. Taip VLKK vakar pagaliau atsakė į Seimo prašymą pateikė išvadas dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų Nr. XIIP-1653 ir Nr. XIIP-1675. Ar tos išimčių taisyklės yra simetriškos — ar suderintos atitinkamos kitų valstybių taisyklės rašyti lietuviškai nelietuvių kalba? NE? Vadinasi, Seimas iš esmės pripažįsta Lietuvos valstybę nelygiaverte, žemesnio lygio. Gal ne valstybe, o jau Eurozonos administraciniu vienetu ar Lenkijos kresais? Su Lenkija „gerinti santykių“ tokios išimtys nepadės: reikia juk uždrausti sulenkintų Lietuvos vietovardžių ir lietuvių asmenvardžių rašybą lietuviškai — grąžinti „istorinę tiesą“.

Lietuvos naujienų agentūros „Elta“ pranešimas viešųjų ryšių žiniasklaidai apie Sambūrio „Patirtis“ pareiškimą Lietuvos prezidentei dėl lietuvių kalbos griovimo ir jos šalinimo iš vartosenos per svetimvardžių rašybą ir kt.

Tai Vilniaus universiteto pranešimas žiniasklaidai — officzali rasziba sugryzho ing iki Kudirkos laikus.

Įvairios tautos ėmė tarti pagal savo sugedimą: graikai Ἰουδαῖ, aramiai y'hūdāï, arabai yahoudi, žydai yehudi, judah, olandai jood, danai jøde, norvegai jøde, vokiečiai jüde, prancūzai juif, anlgai jew (džiū), ispanai judio (chūdijo), italai giudio (žiūdijo), vengrai zsidó, slavai žyd, lietuviai krikštijami irgi perauklėti vadinti slaviškai. O germanų krikštinti latviai, pasirodo, dar nepamiršę ir pradinio.