Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius.
Dar nesibaigė ilgaamžė Biblijos aiškinimo profesorių mokslinė diskusija, kaip lietuviams priklauso tikėti Dievu — „tikėti Dievą“ ar „tikėti į Dievą“, o Vilniaus arkivyskupija 400-mečio proga paprašė, ir Istorinės atminties komisija įteikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasiūlymą „bevardį“ Švč. Trejybės šventorių prie „Aušros“ vartų pavadinti katalikų unitų arkivyskupo „Šv. Juozapato skveru“.
Skveras reiškia gal ne „скверный“, o skuodrą — kvadratą (square, quadra, escuadra). Nors tas šventorius — visai ne kvadratas, net ne stačiakampis. Bet aikštė, kiemas, sodas, šventorius — nešventi ir nemodernūs, ne tarptautos žodžiai, netinka.
Juozapatas! Psichopatas? Juozapaitį ~ Juozapietį slavai tegu sau vadina, kaip jiems patogiau: Язафат, Йосафат, Jozafat, — bet ko brukti slavišką tartį lietuviams? Pasidomėjau: Jonas Kuncietis, jaunystėje įstojęs mokytis į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje, pasikeitė savo pavardę Kuncevičiumi, o vienuolio vardu Juozapaičiu pasivadino, pataikaudamas vienuolyno vadovui, savo dvasiniam tėvui Juozapui Ruckiui — neva jo dvasinis sūnus Juozapietis ~ Juozapaitis.
Tas Juozapas Ruckis ~ Язэп Руцкі — nes gimęs ir Vilniun atvykęs iš Rūtos dvaro Rūtos aukštupyje visai prie Naugarduko (už 26 km Rūta ~ Рута įteka Сэрвач ~ Servaitėn ~ Zelvietėn, o ši netrukus — Nemunan).
Pats Kuncius ~ Končius ~ Gončius ~ Gaunietis ~ Kaunietis — dažnas vardažodis, bendrine prasme reiškęs Lietuvos vėliavoje pavaizduotą raitą tėvynės gynėją, ginkluotą jaunuolį jaunių ~ kaunių ~ gaunių, praėjusiame amžiuje inteligentų klaidingai atlietuvintą seniu išminčiumi viedziu ~ vyčiu ~ vytimi, tai esu aprašęs dar 2017 m. istorinės kalbotyros apybraižoje „Gauniai: Königsberg, Київ, Kowno ir kitų Kaniūkų Gauja“.
Prie „Aušros“ vartų? Kuo čia dėta aušra? Lietuvių vietovardžiai dalykiniai, tikslūs, reiškiantys būdingiausią, svarbiausią atpažinimo, skiriamąjį aplinkoje bruožą — gal tai Rytai, Saulės tekėjimo pusė? Ne, šie Vilniaus gardo vartai yra pietinėje gynybinės sienos dalyje, atveria sostinės susisiekimą su Ašmena. Panaikinus Lietuvos valstybę ir net tautovardį, Ašmenos vartai, lenkiškai „Oszmiańska brama“ be supratimo, pagal bendrinį „aštrių ašmenų“ įvaizdį suprastinti „Ostra brama“, galop „austros“ įvaizdžiu nutautėlių romantiškai „atlietuvinti“ aušros vartais.
Ašmenos vartai veda buvusio svarbaus Lietuvos miesto Ašmenos (pakeliui ir Medininkų pilies) kryptimi, Rūdninkų vartai — Rūdninkų kryptimi, Naugarduko gatvė — Naugarduko kryptimi, Trakų gatvė — Trakų kryptimi, Krivių gatvelė — link buvusios aukščiausios Vilniuje Krievių pilies, o kur gi veda Vilniaus gatvė? Kaip gali Vilniuje būti Vilniaus gatvė — vedanti pati į save? Vėl romantiškos nutautėlių inteligentų kūrybos šmėkla! Nors vardas lietuviškas, prasminis, dalykiškas ir tikslus, nes Vilnios gatvė veda į Vilnios (Vilnelės) žiotis — jos santaką su Vilia (Nerimi).
