atsiprašau

viskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgeraiviskasbusgerai

Tą naktį pasiklydęs drugys blaškėsi tamsiame kambaryje, o už lango barbeno lašai, maldaudami įsileisti. Tą naktį galvojau apie tave. Ir save. Ir mus abu. Ir tą laisvę lyg bėgant kartu smėlio kopomis į jūrą. Tą naktį troškau sušlapti ir lietuje rasti tave. Lyg tą paklydusį drugį. Norėjau tave parsivesti į savo kambarį, apkloti antklode ir duoti garuojantį melisų arbatos puodelį. Žvelgti į tavo lūpas, priliečiančias puoduko kraštą ir siurbiančias vandenį. Ir nieko nesakyti. Tik žvelgti į tavo akis, gilias tarytum šios nakties lietus.

“Ne smegenim buvo kurtas pasaulis”

tik tavęs noriu