KKarolas

Užupi,

Tu miegi, o aš verkiu.

Ir nieks negirdi,

Kaip snūduriuoji,

Ir nieks negirdi..

Aš girtas vėju,

Girtas iliuzijom, vaiduokliais.

Svaiginuos kada noriu/

Šlykščiai pateiktas tas patriotiškumas.

Pompastika, skanduotės, šūviai debesims.

Trispalvę mosikuoti užsimanęs

Kiekvienas durnius ims dainuoti „Tėvynę brangią“.

 Pavirtęs pakelėj, pamirštas medis

Po juo ilsėjos vyrai dideli.

Ir kas kad pavargę rankos grubios

Tvirtos glosto veidą šlapią.

 Tas medis, ta tyla lietuvio

Buvo jo didybės židinys

Nešiot ant rankų niekada neprašė

Lietuva, ne jos dalis svarbiausi.

 Pamirštas didis vyras

Didžiu išlikti turi

Mylėdamas tėvynę

Su pagarba prižiūri

Laukus žalius ir pievas

Banguojančias auksines.

 Jos jį užaugino

Jos tyliai apkabino

Sulipdė jį į vyrą

Sustojau ir nebegaliu verkti. Jaučiu kaip vėjas švelniai glosto vos sudrėkusias akis, bet ašaros dabar jau semia širdį. Pavargę rankos karo šonuos prisiglaudę, krūtinė įdubusi. Laikysena tarytum kas tuoj tvos ir nebeatsikelsi. Tvojo jau. Švelniai tvojo. Tyliai tvojo. Niekad nesibaigė. Lyg mirštantis žiedas, po lėto visas nuvysta. Nuvyto jausmai.

Prieš mane kelias. Už manęs siena. Tarp mūsų prisiminimai.

Trūksta rankose drąsos Imti vargą už kupros. Taip apgirtęs nuo šviesos Mels jis naktyje tylos.

Jau palinkęs ir susenęs, Pasimetęs šalia kelio, Žvelgs į pamirštus laukus. Grįš jaunystė, kai pabus.

Galbūt nemėgstu fotografuotis, nes nenoriu, kad atrodytų, kad dėjau pastangas į kažką, kas žmonėms gali nepatikti.

Miškuose - tėvynės aidas.

Tarp medžių pinasi grakščiai.

Kažkur rūke - tėvynė slepias,

Tėvynė mūs visų širdy.

Pamiršę darbus, palikę ūkius

Išbėgo baimėj į miškus.

Tėvynės žemės kaip į šokius

Subėgo vogti ubagai.

Ar prašom daug?

Ar maža mum?

Ką davė protėviai kuklaus.

Neturim daug.

Nereikia mum

Ruoželio žemės svetimos.

Pamiršti ir pamesti verčia

senelių duotus mum laukus.

Pamilti mus iš naujo verčia

Gražų vakarą su gražia kompanione praleidau žiūrėdamas vyrus ir moteris modelius. Peržiūrėjus nemažą kuokštą nuotraukų supratau mažą dalykėlį - jie ne aš. Grožis yra labai subjektyvu. Modelis yra tiesiog žmogus, kurio genų fondas taip jau susipynė, kad jis užaugo gražus. Yra išoriniai faktoriai žinoma, bet genetika vis vien ima viršų. Kas domėjosi kultūrizmu žino, kad genetika pradžia ir pabaiga. Išorė. Kiautukas.

Tad ką man daryti? Pykti ant savęs dėl plaukų spalvos ir kiekio, akių atspalvio ar kūno sudėjimo, fizionomijos struktūros? Ne. Tai nesvarbu. Kovoti su vėjo malūnais neverta. Paaugliai mėgsta pykti ant aplinkybių, bet tai yra neapsakomai kvaila. Išsirėkit ant tėvų “KODĖL AŠ NEGIMIAU TURTINGOJE INTELIGENTIŠKOJE ŠEIMOJE, KUR NORS TROPINIAME KRAŠTE, AUKŠTAS, GRAŽAUS SUDĖJIMO IR PATRAUKLUS KITAI LYČIAI?”, pasieksit labai daug. Pykti ant pasaulio, kad jis toks, koks yra malonu, vien dėl to, nes atsiranda begalė priežasčių būti nelaimingam.

“Geriausias aš”. Šį terminą naudoja kultūristai, sportuojantys ir siekiantys rezultatų su savomis galimybėmis. Ten “geriausias aš” yra matoma ar išsvajota tobulybė minus tavo genetinių trūkumų atsiradę trukdžiai. Kasdieniam gyvenime savo “geriausią aš” kuriame pagal kitus. Nemokame savęs kritiškai įvertinti. Apie kitus turime tvirtą nuomonę, bet apie save.. Renkantis drabužius, šukuoseną, dažniausiai tai pamatome ant kokio modelio. Logiška, juk tam jie ir yra, parodyti galimybes. Bet ne visos galimybės visiem duotos. Visi drabužiai, kuriuos matai reklamose yra ant gražių žmonių. Modeliai komplimentuoja drabužius ir vice versa. Bet asmenybei, savo unikaliu sudėjimu, galvos forma ir plaukų spalva reikia ieškoti savo standartų. Gyvename visuomenėje, tad kitų nuomonė mums svarbi. Dažniausiai save vertiname drastiškiau, nes bijome kritikos. Bet kitus kritikuodami turime suvokti kokie patys esame unikalūs. Galbūt žmogus atrodo negražiai, bet pagalvok ar dėl to kalta genetika, ar žmogaus asmeninė higiena ir stilius. Gyvenam laikuose, kuriuose vis rečiau paminama žmonių prigimtinės savybės. Visgi kūnas yra veidrodis į vidų. Veidrodis, kuris turi neapsileisti, bet kartu gyventi pagal savus standartus. Yra viena bendra taisyklė susijusi su estetika - higiena, tvarkingumas yra svarbu. Garderobo kaina ir kokybė, plaukų, odos, akių spalva, ūgis, svoris, fizionomija nesvarbu. Jei žmogus tave vertina pagal savus kriterijus - jis žaidžia savo žaidimą, kuriame šeimininkas visad laimi.

Kas plaukios nežinioje