Cinamono debesys

Susitikimas

Ji buvo skaisčiai raudonais žandais. Nelabai tvirto sudėjimo, lengvutis jos kūnas tarsi liudijo apie jos didžiųjų sparnų egzistavimą. Švelnios jos rankos atrodė minkštesnės už šilką, ilgi ploni jis pirštai lietė orą, tarsi šokdami lietaus šokį, žaisdami tarpusavyje ir niekada nenorėdami sustoti. Rausvi, garbanoti jos plaukai kvepėjo jūra, šlapiu rudeniniu mišku ir grybais, besislepiančiais po lapais.

Ji vilkėjo ilgą, žemę siekiantį dailų gėlėtą sijoną, o plonytį jos liemenį dar labiau paryškino kiek nusidėvėjusi, bet labai jauki persiko spalvos palaidinė. Didžiulėmis giliomis akimis ji nedrąsiai dairėsi aplinkui, tarsi ieškodama užuovejos. Basomis kojomis tarsi maža mergaitė ji retkarčiais pasistiebdavo ant pirštų galiukų ir nepastebimai vėl nusileisdavo ant žemės, tarsi mėgindama užmegzti ryšį su savo šaknimis.

Jos vardas buvo Klėja. Tikrosios jo reikšmės ji niekada nežinojo, tačiau giliai širdy visuomet jautė esant kažką daug daugiau ir prasmingiau, nei šios kelios gražiai tarpusavyje derančios raidės.

Netrukus ji pajuto nepažįstamo žmogaus delną ant savo menčių. Ji kaipmat sustingo, mėgindama širdimi pajusti, kas tai. Delnas po truputį pradėjo kaisti, kol galiausiai Klėja pajuto kaip jos nugara pradeda tekėti karšta srovė, primenanti lavą iš ugnikalnio. Ji tekėjo lėtai, bet galingai. Jos skruostai dar labiau įraudo. Ji nebuvo pratusi prie artimo fizinio kontakto su žmonėmis, tad šio paslaptingo susitikimo metu ji smalsiai stebėjo savo būseną.

Šis trumpas paslaptingas susitikimas privertė ją kelioms akimirkoms nukeliauti į kitas, protu nepaaiškinamas, paslaptingas erdves. Jos mintyse vienas po kito ėmė rastis įvairūs prieš tai neregėti vaizdiniai. Paslaptingos vilko akys, virstančios trimis drakonais, besisukančiais ratu aplink ugnies stulpą, virstantį saule, visata, Dievu. Visa tai užlieja jos laibą kūną ir ji mintyse pakyla nuo žemės kaip paukštis, niekada nemokėjęs skristi.

Ją apėmė nesvarumo būsena. Šį jausmą ji atpažino iš vaikystės, kuomet kelias sekundes prieš užmiegant jai nutirpdavo kūnas, jis tapdavo lengvesnis už vėją ir tarsi ištirpdavo erdvėje. Dabar, jausdama delną, prilipusį prie jos odos, ji išgyveno panašų patyrimą. Jos kūne viena po kitos sekė jausmų bangos - iš pradžių širdį užliejo smalsumas, vėliau šiluma, jaukumas ir meilė, tuomet gilus susijungimas su savimi.

Dar po kelių sekundžių ji pajuto visą kūną lyg elektra užliejančią šaltą didžiulę baimę. Tą pat akimirką ji nejučia šoktelėjo porą žingsniukų į priekį, tarsi mėgindama išsilaisvinti nuo nepažįstamo, tačiau didelius jausmus sukėlusio delno. Tik dabar ji pajuto, jog visą šį laiką ji buvo užsimerkusi.

Relax. Stop thinking so hard.

Tune into yourself and trust what you find.

Sleep when you’re tired.

Drink clean water before you’re thirsty.

Eat what your body knows it wants.

Savor your food with gratitude.

Stop eating before you’re completely full.

Exercise regularly at something you love to do.

Kaskart prieš valgį mintyse padėkoju Dievui už suteiktą maistą ir paprašau, kad jis man teiktų tik naudą. Kas vakarą prieš užmiegant padėkoju už nuostabią dieną, už sutiktus žmones, už gražias akimirkas, už atsiųstas pamokas ir už viską, ką turiu šiame gyvenime.

Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau vis tęsiau šią praktiką ir dabar man jau nebereikia sau to taip dažnai priminti, nes dėkingumas ėmė atsirasti natūraliai ir šis ritualas tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi. Mokslininkas R. Emmons'as atliko tyrimą, kurio metu įvairaus amžiaus žmonės rašė dienoraštyje už ką jie yra dėkingi. Rezultatai parodė, kad žmonės, kurie praktikuoja dėkingumą:

    turi stipresnę imuninę sistemą;

    patiria mažiau skausmo;

    turi žemesnį kraujospūdį;

    daugiau mankštinasi ir labiau rūpinasi savo sveikata;

    daugiau miega ir pabudę jaučiasi žvalesni;

    patiria daugiau teigiamų emocijų;

    yra budresni, gyvybingesni ir išsibudinę;

    turi daugiau optimizmo;

    yra dosnesni ir labiau užjaučiantys;

    yra atlaidesni ir draugiškesni;

    jaučiasi mažiau vieniši ir atsiskyrę.

Kuo naudingas dėkingumas?

Dėkingumas leidžia švęsti dabartį ir sustiprina teigiamas emocijas.

Dėkingumas užkerta kelią  nuodingoms, negatyvioms emocijoms (pavydui, pykčiui ir pan.)

Dėkingi žmonės labiau atsparūs stresui.

Dėkingumas skatina žmones labiau save mylėti.

Vesdama šokio ir judesio užsiėmimus dažnai primenu žmonėms, kad padėkotų Dievui už viską, ką turi šiame gyvenime. Kiekvieną kartą po užsiėmimo padėkojame vieni kitiems, padėkojame patalpoms, kurios liudijo mūsų procesą bei dvasiniams vedliams, kurie mus palaikė.

Kai jaučiu, kad gyvenime visko vyksta per daug ir taip greitai, kad net nespėju pasidžiaugti - sustoju, užsimerkiu ir galvoju: ko iš tiesų aš noriu? Kas man suteikia daugiausiai laimės? Kokiose situacijose, su kokiais žmonėmis aš jaučiuosi geriausiai? Kuriuose mano veiksmuose yra daugiausiai gėrio ir meilės? Viską apmąsčiusi atsigulu ant žemės ir būnu tyloje, jaučiu savo kvėpavimą... neilgai trukus ateina ramybė. Esu čia ir dabar. Esu laiminga, sveika ir myliu save! Padėkoju Dievui už viską, ką turiu ir kuo esu. Tuomet lėtai atsikeliu ir keliauju pas mylimą žmogų į glėbį :)

Kai esi tikras savo viduje tuo, ką darai, niekam nebereikia nieko aiškinti.

(Maya Angelou)