Po to, kai baigiau mokyklą, pradėjau jaustis kaip Kamiu “svetimas”, kaip Robertas DeNiro “taxi driver” filme, kaip sausos žolės gniužulas, besiridenantis pirmam vesterno kadre. Išsikrausčiau į kitą miestą, kaip mantrą kartojau: “nėra nieko tikro, tik vėjas ir medžiai”. Vėjas ir medžiai, vėjas ir medžiai. Mieste nėra nei vėjo, nei medžių. Ir kai lyja, lietaus kanalizacija čia girdisi geriau nei pats lietus.
Vaikščiojau į kiną vieną, į bažnyčią vieną, į iki nusipirkt maisto prekių irgi viena. Beveik neskaičiau. Beveik nieko nedariau. Ir visai nejaučiau laiko tėkmės. Iš nuobodulio parsisiunčiau tinderį, iš šleikštulio jį ištryniau. Kai atvažiuodavo draugai, mes eidavom pasivaikščiot, nueidavom po dešimt kilometrų pirmyn atgal tais pačiais maršrutais. Bet tie draugai jau nebuvo tokie draugai, kokie buvo anksčiau, nes mokykla baigėsi. Kasdien skambindavau mamai, nors neturėdavau, ką pasakyti, tik norėdavau paklausyti, kaip ji kalba apie paviršius,nes tai savotiškai ramino. Keista, anskčiau jos kalbėjimas dirgindavo, o dabar tai vienintelis prarasto pasaulio prisiminimas.
Greičiausiai buvau perdaug sentimentali vietai ir žmonėms, kuriuos palikau, nors ten gyvendama visa savo esybe visko nekenčiau.
Nieko nėra tikra, tik vėjas ir medžiai. Vėjas ir medžiai. Vėjas ir medžiai mane išgydys.
yousharknotpass
origamiaround
2087
kianamaiart
stormborns
areudirty
