#sonetai

Man mielos tavo akys, ir sakau:

,,Jūs apleistajam teikiate paguodą

Ir gedulą jūs pasirinkot juodą

Nuo tol, kai savo draugo netekau.”

Tu patikėk, saulėtekia ne taip

Senyvą veidą rytmečio gaivina,

Ir ta žvaigždė, kuri dangum išeis,-

Akis, nužvelgianti mus vakarinė,

Ne tokia spinduliuota ir šviesi,

Kaip žvilgsnis nuskaidrėjęs, lyg sudievu...

O, jeigu gedulingam debesy

Ir savo širdį būtumei sudėjus!

Sakyčiau aš, kad tikras grožis- juodas,

Nėra pasauly nė vienų namų, Nėra pasauly nė vienos širdies, Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu, Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias. Pabodo nuolatinė ir grubi kova. Širdis suklupusi iš naujo kelias, Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju, Šaipausi iš savęs ir kito neretai, Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę… Ar man padėsite, juokai, Pamiršti realybę grubią?