#silute

Šią baltą žiemos dieną nusprendžiau truputį pasidomėti, kodėl žmonės nelabai (švelniai tariant) nori važiuoti „UAB Šilutės autobusų parko“ (toliau ŠAP) autobusais.

Kadangi pats esu šilutiškis, pastebiu senus, gremėzdiškus, dūmijančius, pakiūžusius ir pustuščius Šilutės autobusus, važiuojančius tiek mieste, tiek užmiestyje. Kyla klausimas, kodėl jais naudojasi gan mažai žmonių. Nemažai keliauju ne tik Lietuvoje, tad matau, kaip kitur yra sprendžiamos visuomeninio keleivių vežimo užduotys ir daugmaž įsivaizduoju, kas yra geras viešasis transportas, o kas nelabai. Deja, galvojant apie Šilutės autobusus, apima gilus liūdesys, nes juos priskirčiau tai antrai kategorijai, kuri nėra sektinas pavyzdys.

Tad pabandysiu panagrinėti, kokios problemos kamuoja Šilutės autobusus bei kodėl keleiviai vengia jais važiuoti ir kaip būtų galima tai pakeisti. Todėl tekstas nebus trumpas.

Susipažinimą su situacija pradedu nuo interneto svetainės - www.silutesautobusai.lt. Svetainė jau gerokai morališkai pasenusi, tiek dizaino, tiek funkcionalumo prasme. Reikia pagirti, kad bent jau yra pritaikyta mobiliesiems įrenginiams. Vaizdinė autobusų medžiaga, tikrai neskatina rinktis ŠAP paslaugų, nuotraukos prastos kokybės, autobusai nuotraukoje ne pirmos jaunystės. Žiūrint iš vartotojo (keleivio) pusės, pliusas, kad tituliniame puslapyje iškarto galima rasti nuorodą į tvarkaraščius, bet tik tiek.

Atsidarius tvarkaraščių nuorodą, deja matau tik formaliai įgyvendintą reikalavimą, kad tvarkaraščius pateikti reikia. Pats pateikimo būdas nelabai aiškus, reikia gerai pasigilinti, norint suprasti, kiek kartų per dieną važiuoja autobusai vienu ar kitu maršrutu. Nėra jokios galimybės matyti visų galimų maršrutų iš tam tikros stotelės (juk keleiviai važiuoja net tik iš Šilutės autobusų stoties). Tad informacijos apie maršrutus pateikimas ir patogumas keleiviams yra labai nekokybiškas. Nekalbu apie informacijos pateikimą fiziškai autobusų stotelėse, ten situacija turbūt dar graudesnė.

Toliau, pats maršrutų sudarymas ir autobusų dažnumas, man kelia nemažai klausimų.

Pvz.: kai į Rusnę važiuojama tik trečiadienį ir šeštadienį ir tai tik 1 kartą dienoje. Nuvažiavus į Rusnę (ar atvirkščiai), kaip grįžti? Tiesa yra dar vienas maršrutas Šilutė – Rusnė – Uostadvaris, bet čia tiek visokių išlygų ir išimčių ir jis gan painus, todėl neaprašinėsiu.

Kita problema, pvz.: jei reikia nuvažiuoti į Švėkšną (vieną didesnių miestelių rajone), yra net 3 skirtingi maršrutai. Tiesa, reisų daugiau nei į Rusnę, bet sužiūrėti visas galimybes, kaip nuvykti į Švėkšną, reikia peržiūrėti 3 maršrutus. Jokios galimybės susirasti informaciją tiesiogiai, kokie visi galimi maršrutai tarp 2 stotelių.

Visų maršrutų neanalizuoju, bet kyla klausimas, kada paskutinį kartą buvo peržiūrėti maršrutai, autobusų dažnumai, atsižvelgta į keleivių srautus? Atsakymo nerandu, bet panašu, kad senai.

Kita problema, pustuščiai autobusai, pvz.: miesto autobusas vadinamas Antrukas. Ne kartą mačiau didelį, nepatogų autobusą, kuriuo važiuoja 1-2 žmonės. Pats neatsimenu, kada važiavau šiuo autobusu. Ir žinau kodėl nevažiavau. Visų pirma, maršrutas išraitytas nelogiškai per miestą. Antra, normalios ir patogiai prieinamos informacijos, kada toks autobusas važiuoja, nebuvimas, verčia rinktis kitus būdus keliauti. Čia matau, neatsakingą resursų naudojimą, kai leidžiamas neproporcingas autobusas pagal keleivių srautus. Ir vėl kyla klausimas, kada paskutinį kartą buvo daryta kokia nors analizė tokio maršruto? Man neteko girdėti.

Ne kartą teko matyti ir situaciją, kai į tarpmiestinį maršrutą išleidžiamas miestui pritaikytas autobusas (pvz.: į Klaipėdą), kuris yra nepatogus ilgesnėms distancijoms. Čia vėl atbaidomi keleiviai.

Neteko girdėti informacijos iš ŠAP, kaip jie pritaikė vietos maršrutus atsiradus traukiniui į Klaipėdą. Jei kokie pasikeitimai ir buvo, apie juos žino turbūt tik ŠAP darbuotojai ir keli keleiviai, kurie priversti važinėtis autobusais, nes neturi kitų alternatyvų.

Pabandžiau pažiūrėti kaip ŠAP sekasi finansiškai. Deja, svetainėje pateiktos ataskaitos už 2016 metus, o jau artėja metas, kai reikėtų teikti ir už 2018 metus. Iš ataskaitų (ir viešos informacijos) matau, kad apyvarta 2016 metais mažėjo, keleivių taip pat mažėjo, tiesa, pelnas kiek paaugo (nuo €40 tūkst. 2015 m. iki €70 tūkst. 2016).

Pagal rekvizitai.lt duomenis, darbuotojų taip pat mažėja ir yra visu 20 mažiau nei numatyta etatų (šiuo metu dirba 72, o etatų yra 92 pagal 2016 m. duomenis). Priežastis gan aiški, palyginti maži atlyginimai, vidurkis kiek daugiau nei €660 „ant popieriaus“, kas yra gerokai mažiau nei Lietuvos vidurkis (~€936 „ant popieriaus“), todėl nenuostabu, kad trūksta darbuotojų, o dirbantys nėra labai motyvuoti.

ŠAP svetainėje taip pat pavyko rasti, kad 2018 metais buvo 2 viešieji pirkimai įsigyti vieną naudotą (ne senesnį nei 2000 m.) tarpmiestinį ir 2 naudotus (ne senesnius nei 2010 m.) priemiestinius autobusus. Tiesa, nežinau ar pavyko ką įsigyti, nes tokios informacijos nėra. Bet išvada paprasta, perkami ne pirmos jaunystės autobusai, taip papildant ir taip jau seną parką.

Seni autobusai, dar viena priežastis kuri atbaido keleivius. Turbūt nereikia daug aiškinti kodėl. Seni daugiau genda (didėja rizika vėlavimo ar neatvykimo), yra nepatogūs, prastai šildomi, garsiai veikia, ne ergonomiški ir t.t. ir pan. Nėra malonu važiuoti tokiais autobusais.

Akivaizdu, kad viešasis transportas yra apleistas, neūkiškai valdomas, todėl turime tikrai nekokią situaciją. O galėtų būti atvirkščiai, galėtumėme būti pavyzdys, kaip reikia tvarkytis, tiekti kokybiškas paslaugas, gerinti gyventojų susisiekimą viešuoju transportu ir gyvenimo kokybę.

Keletas idėjų, kaip galima būtų pagerinti susidariusią situaciją

Visų pirma, reikėtų padaryti patogią tvarkaraščių peržiūrą, su platesnėmis galimybėmis, pvz.: paieška iš konkrečios stotelės visų galimų maršrutų. Taip pat, sukurti ir mobilių įrenginių sprendimą (programėlę), tvarkaraščiams, o tokių pavyzdžių ir sistemų yra, tereiktų prie jų prisijungti.

Antra, reikėtų peržiūrėti visus esamus maršrutus, jų keleivių srautus. Įvertinti, kurie naudingi, kurie ne. Suderinti autobusus su keleivių kiekiu, kad nevažiuoti dideli tušti autobusai, švaistydami brangų kurą ir smarkiai teršdami pervežant tik kelis žmones.

Atnaujinti autobusų parką, naujais, ekologiškais, ergonomiškais, nedideliais autobusais, kurie negenda, kuriuos prižiūrėti lengviau. Finansavimą galima gauti iš taršos kvotų pardavimo kitoms valstybėms, kur keletas kitų rajonų jau pasinaudojo tokia galimybe įsigyti autobusų. Taip pat, galima rašyti ES projektus, parko atnaujinimui. Resursų tikrai galima atrasti ir likvidavus nenaudojamą turtą ir pan.

Peržiūrėti miesto ir rajono maršrutus, ištirti žmonių keliavimo įpročius. Kaip ištirti? Mobilių ryšių operatoriai turi nemažai informacijos, kaip juda mobilūs telefonai (ir jų savininkai), kur didžiausi srautai, kuriuo laiku ir pan., tokiais duomenimis gali pasidalinti su savivaldybėmis. Iš šių duomenų, galima daryti išvadas, kuriuos maršrutus tankinti, kur jų trūksta, o kur per daug.

Suderinti vietos autobusų maršrutus su traukiniu Šilutė – Klaipėda. Taip pat suderinti autobusų maršrutus, pvz, Rusnė – Šilutė, ir Šilutė – Žemaičių Naumiestis ir pan.

Pritaikyti autobusų maršrutus turizmo sezonui, į Kintus, į Ventę, Mingę, Rusnę, suderinant su keltais į Nidą. Tvarkaraščius išversti bent į anglų kalbą, kad užsienio turistai galėtų orientuotis.

Peržiūrėti Antruko maršrutą, padarant jį daugiau draugišką miestiečiams, įrengiant logiškas stoteles, aiškų važiavimo grafiką, pvz.: kas pusvalandį piko metu ir kas valandą ne piko. Įrengti informacines švieslentes apie autobusų važiavimą miesto stotelėse, taip, kaip yra Augustovo mieste Lenkijoje. Gal būt reikia ir antro maršruto iš Pagrynių.

Tapti atviriems ir aktyviems, kviesti miestiečius persėsti į naujus, švarius autobusus.

Primeiro, estava tudo escuro. Ouvi gritos, senti o chão tremer. 

Então, luz. Uma luz brilhante inundou o ambiente. Pensei que ia ficar cego, mas tão subitamente quanto apareceu, ela minguou. Eu podia enxergar agora. Um jardim? Talvez uma praça. Na minha frente, um enorme carvalho se erguia, emitindo uma luz anormal.

Ao pé do carvalho, flutuava uma linda mulher de longos cabelos louros. Ela tinha asas. Quatro delas, e um vestido branco, vazado, que mal lhe cobria as pernas. 

A deusa Laima me olhou nos olhos, com uma expressão triste, quase de pena.

- …Você vê?

A voz dela ecoou pelos meus ouvidos. Era doce, mas aflita. 

- Essa é a catástrofe que caiu sobre nós… Mas uma calamidade ainda maior está por vir. Os demônios estão atrás da luz da salvação. 

Ela fez uma pausa, e pude perceber uma nota de exaustão em seu rosto divino. Ela vinha lutando contra isso a muito tempo, o que quer que fosse.

- Nesse ritmo - ela continuou - Toda vida neste mundo vai chegar ao fim.

Ela me encarou nos olhos, quase em súplica

- Por favor, me ajude…

Eu queria dizer alguma coisa, perguntar do que ela estava falando. Era sobre o Mezo Diena? Algo pior? Por onde as deusas andaram nos últimos anos e nos deixaram abandonados? Mas nenhum som saía da minha boca.

- Somente você… Somente o Revelador pode salvar esse mundo. Por favor, vá até Klaipeda.

E por favor…faça tudo que puder para manter a Luz da Salvação longe dos demônios.

Ela mal terminou de falar, e outro clarão intenso de luz a fez desaparecer, e tão logo o fez, todo o ambiente se consumiu em luz.

E então eu abri os olhos.

Estava suando frio, deitado numa posição desconfortável e meu travesseiro tinha caido da cama para o chão.

Me levantei ainda meio abalado e dei alguns passos até a cozinha para lavar o rosto. 

Puxei uma cadeira e me sentei para comer o resto do almoço. Já estava frio, mas a alternativa era ficar com fome. Uma luz alaranjada que penetrava pela única janela na cabana me indicou que o sol estava nascendo.

Refleti durante as horas seguintes se deveria acreditar no sonho profético ou não. Tudo aquilo parecia absurdo demais, até para as deusas.

Decidi, por fim, que ir até Klaipeda não seria um problema, afinal eu já planejava visitar a cidade mineiradora a algum tempo, para aprender sob a tutela de uma grande mestra arqueira que residia lá.

Vesti meu gibão e o colete verde, calcei minhas botas e verifiquei se as calças estavam firmes antes de pegar meu arco e minha aljava - um velho arco que consegui muitos anos atrás e a aljava que eu improvisei com os parcos materiais que dispunha no vilarejo- e então, segui viagem. Meu vilarejo não ficava longe do Bosque Siulai de qualquer forma, e Klaipeda se localizava no meio do vasto bosque, assim como uma vila de mineiros que explorava as Minas de Cristal e vendia seus cristais para a cidade.

Sentindo que o destino tinha me reservado alguma surpresa, abri a porta da cabana e o vento frio agitou meu cabelo.