Darbscios rankos, dailus audiniai
Senovėje lovos uztiesalai būdavo dailinami ir marginami darbščių moterų. Šių laikų judėjimai už lyčių lygybę pažeria daug kritikos tokiam namų darbų pasiskirstymui, kai moteris dirba tokius darbus, kaip maisto gamyba lovos klojimas, siuvinėjimas, siuvimas, dailinamos staltiesės, uztiesalai, dirbami vadinamieji moteriški darbai. Tuo tarpu vyrai leidžiasi į didesnes pasaulio pažinimo platybes, tačiau jų darbai pasižymi dideliu fizinės jėgos poreikiu. Kaip ten bebūtų – istorija mums dovanoja galimybę pamatyti tai, kas gražaus išliko iš praėjusių laikų. Darbščių rankų išsiuvinėti lovos uztiesalai yra tai, kas išliko ne tik įvairiuose etnografiniuose centruose, bet, ką surasti, tikriausiai galima net ir užlipus pas savo senelius į palėpę.
Labai populiarus puošybos būdas, kuriuo būdavo dekoruojami uztiesalai – siuvinėjimas. Nesunku pasakyti, kurie siuvinėjimo būdai dažniausiai puošdavo lovos, stalų užtiesalus. Itin populiarus būdavo siuvinėjimas kryželiu. Tačiau išmanios moterys surasdavo ir daug įvairių kitų siuvinėjimo būdų, tarkime, padaryti mažytes siūlų kirmėlytes arba grandinėles. Spalvos vyravo labiau natūralesnių spalvų – raudona, mėlyna, žalia, geltona, rausva. Tikriausiai būtų buvę sunkiau surasti vadinamąją salotinę (tokią, kaip markerių), arba švytinčią indigo spalvą. Be to, tai, kas dabar yra išlikę, senoviniai lovos uztiesalai, dažnai jau būna šiek tiek pakeitę savo būklę, ir galima pamatyti, kaip atrodo jų išblukę spalvų deriniai, šiek tiek pageltę ar patamsėję. Kaip ten bebūtų, tokie siuvinėti lovos uztiesalai galėdavo tapti ir kraičiu, kurį mergina išsiveždavo su savimi, ištekėdama už vyro (arba kitaip – nutekėdama iš namų kitur), galėjo tapti ir dovanomis, o galbūt tai, kas yra kraunama sau, norint kuo labiau išpuoselėti namus. Galima įžvelgti, kad gražiai siuvinėjamos lovatieses buvo ne monotoniškas buities darbas, bet ir galimybė pasireikšti kūrybingumui. Net jeigu dažnai tai vis tiek būdavo suskliausta į gana aiškius apribojimus – dirbi namuose, tavo produktai bus aiškūs ir pan.
Kitas būdas, kuriuo senovėje taip pat būdavo įprasta dekoruoti tokius audinius, kaip sofos uztiesalai, tai – peltakiavimas. Paprastai jis įmanomas tada, kai naudojamos linines staltieses, lovos uztiesalai. Kaip ir siuvinėjimo, peltakiavimo mergaitės yra mokomos mokyklose per dailės ir darbelių pamokas dar ir šiais laikais. Grubiai tariant – tai tam tikrų siūlų išpašymas ir ištraukinėjimas tam tikra tvarka taip, kad kažkur atsirastų peršviečiamos juostelės, tinkleliai. O taip pat ir kutai, kuriais puošiamos gali būti kraštinės. Nors apskritai peltakiavimas paprastai ir yra ta apdaila, kuria dailinami audinio kraštai. Taip pat puošiami galėdavo būti ir pledai, tačiau ne tada, kai jie būdavo labai šilti, tarkime, vilnoniai arba kailiniai. Mat peltakiavimui, kaip jau minėta, reikia aiškiai suausto audinio, iš kurio lengva išpašyti siūlus, pavyzdžiui, lino, medvilnės arba to audinio, iš kurio yra siuvami maišai bulvėms.
Žinoma, kad senovėje būdavo keblu gauti daug audinio. Tai buvo prabangu, ir nesimėtė, kur papuola, mat Lietuvoje dar nevyko nei tokio masinio importo, nei gamybos. Šiais laikais lovos uztiesalai internetu gali būti nusiperkami renkantis iš tūkstančių variantų, įvairiausių audinių, dekoro, tekstilės. Tačiau senovėje lovos uztiesalai pigiau negu maistas tikrai nekainuodavo. Linas buvo pagrindinis lietuviškas audinys, kažkokių šilkų nelabai apskritai kas turėdavo. Juk ir Jonas Basanavičius Lietuvos vėliavą prieš šimtą metų kūrė tokią, kurią lengvai galėtų pasigaminti paprasti kaimiečiai – iš paprastų lino audinio, naudojant sodrias tamsias spalvas – raudoną, tamsiai žalią, oranžinę primenančią geltoną. Tiesa, tuo mūsų vėliava ir skiriasi nuo Jamaikos, kurioje spalvos itin šviesios, skaisčios.
