#pavydas

Liaudies išmintis sako, kad pavydas „graužia“ žmogų iš vidaus. Tai nėra tik vaizdinga metafora – šiuolaikinė psichologija ir medicina patvirtina, kad šis jausmas veikia kaip destruktyvi jėga, pamažu griaunanti ne tik asmenybės emocinę pusiausvyrą, bet ir fizinę sveikatą. Nors pavydas dažnai laikomas paprasta yda, jo pasekmės gali būti dramatiškos: nuo nuolatinio nerimo iki rimtų psichosomatinių…

Pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose daugėja skundikų, taip pat gyvenimu nepatenkintų žmonių, kurie pavydi ir apsimeta draugais, bet pasitaikius progai, smeigia “peilį” į nugarą. Kodėl taip yra ir kodėl mes negalime visi su savo nuomonėms gyventi patys sau? Kodėl mes negalime vienas kito kritikuoti be pašaipų, įžeidinėjimų, menkinimų ir niekinimų? Apie tai vaizdo įraše. Paramos…

Šis tas apie pavydą

Niekada netikėkite, kad mylimasis gali, pavyzdžiui, kažkaip visiškai atsitiktinai susitikti ką nors darbe, ar tiesiog kasdieniame gyvenime ir įsimylėti tą kitą žmogų. Absoliuti nesąmonė. Žinau, kiek daug šeimų ir santykių sugriaunama štai tokiu būdu, ir puikiai žinau, kad visi, kurie tai padarė, darė tai sąmoningai. Viskas dėl to, kad tuomet, kai mes renkamės, su kuo norime būti ir kam paskirsime…

Daugeliui žmonių pavydas – tai meilės rodiklis. Pavydi – reiškia, myli. O kaip yra iš tikro, kada pavydi?

Kai neužpildyta širdis, kai pradedi abejoti, įtarinėti, jog tau skiria per mažai laiko ir per mažai su tavimi kalbasi apie savo jausmus. Kai nepasitiki, netiki ir nebejauti, kur tiesa, o kur – melas. Tada pradedi ieškoti partnerio meilės pasireiškimų ir įrodymų – bet kokiais būdais. Panašiai…

Mėgstu pokalbius su geriausia drauge per „Messenger“. Taip, gal ir keistai skamba - geriausia draugė per socialinį tinklą. Man visiškai nekeista... Na, bet čia spręsti jums.

Kaip visada ji man atsiuntė paveiksliuką (nuo jų dažniausiai prasideda mūsų pokalbiai). Anekdotas apie prancūzų fiziką Luisą Josefą Gei-Liusaką. O nuo to prasidėjo pokalbis apie žmonių negatyvumą. Galbūt aš pasirodžiau pernelyg negatyvus, pasakydamas, kad žmonės nusišneka... Bet kartu pasukom link nuomonės, kad mus pasaulis nervina, tiesiogine to žodžio prasme.

Draugai skundžiasi, o sulaukę užuojautos ir palaikymo, neatsilygina tuo pačiu. Aš, turėdamas mažai draugų, į tai kreipiu mažai dėmesio. Tačiau taip daro ne visi. Kaip visada aš turiu ir patarimą tokiems atvejams - niekada nelauk atlygio už savo gerumą. Atlygis ir nelauktas ateina. Pagelbėdami, užjausdami padedame sau. Tada žinai, kad dėl kažko pasiaukojai, kažkam pagelbėjai. Laikyk tai savo laimėjimu. Tai tavo nuopelnas... Nė kieno kito!

Pasaulyje daug blogų žmonių, o tu nežinai, kaip elgtis. Vieningo atsakymo į šią pasaulinę dilemą nėra. Galiu pasakyti viena: su blogu žmogumi kartais galima pasielgti netinkamai. Tik ne taip, kaip jis su tavimi pasielgė... Tačiau tai mažas procentas to, ką tu iš tikrųjų turi daryti. Reikia vengti tokių žmonių! Pasitikėti savo intuicija. Jausti ir atskirti gėrį nuo blogio. Turėti asmenines moralės normas (jei esi geras žmogus, tavo moralė bus švari), o galiausiai - nė vienu, kartoju, nė vienu, visiškai negali pasitikėti. Kartais žmonės, pasitikėdami kitais, papuola į keistas situacijas. Tačiau per keistus dalykus ateina begalinis supratimas.