#klasta

Vilnius meras slaptai išjungdavo butų apšildymą žiemos naktimis — sunku patikėti, bet tai pačio Artūro Zuoko paaiškinimas „Prie pietų stalo“ Ginui Dabašinskui per „Žinių radiją“ 2012 m. vasario 22 dieną.

 Tik atsitiktinai pavyko surasti didžiausios Lietuvos istorijoje pergalės 650-mečiui pagerbti renginių tvarkaraštį. Kuklus tas renginys, Lietuvos prezidentė ir vyriausybė atsisakė dalyvauti iškilmėse, tik galyčių (slaviškai - ukrainiečių) pastangomis Vytauto Didžiojo universitete gegužės 24-26 dienomis (su išvyka į Trakų pilį 25 dieną) įvyks mokslinė konferencija. Kurios tvarkaraštis ir pats anonsas nuo tautos slepiamas, išimtas net iš VDU renginių tvarkaraščio. Nesu istorikas, bet disertaciją Algirdo klausimu parašęs Romas Batūra dabar interesų derinimo politikas, kompromisų menininkas — nebėra kam apginti protėvių garbės, teks pačiam rašyti atskirą apybraižą. Visai glaustai: Algirdo laikais mogolai buvo užvaldę Kiniją, Indiją, Persiją, įveikę arabų kalifatą, krito turtingiausias musulmonų kultūros perlas Samarkandas, mogolų imperija tapo dar neregėtos galios ir dydžio, kone visos Azijos valstybė (Aleksandro Didžiojo imperija buvo žymiai mažesnė). Romos imperiją (belikusią Anatolijoje) nuo žlugimo išgelbėjo tiktai Algirdas (tada tapo imperatoriumi, perėmė ir Romos valdžios ženklą — dvigubą aukso kryžių, bet jo nelaikė svarbesniu už lietuviškus ženklus). Vakarų Europa irgi neturėjo vilties pasipriešinti, jau skubiai svarstė, kaip pasiduoti arba kur pasprukti. Ir tuo metu lenkai sumanė įsiteikti — slapta pasiūlė mogolams pasidalinti Lietuvą (aišku, po to ir Lenkijai būtų greitas galas, bet valdininkams buvo proga įsiteikti nuolankiais tarnais). Lietuviai tada dar buvo dorų savininkų tauta, Algirdas taikiai sugyveno su totoriais, stepėse tuomet buvo dvivaldystė: klajokliai piemenys ganėsi po pievas, o lietuviai ūkininkai arė žemę ir vertėsi laivininkyste. Tačiau islamą ką tik priėmę mogolų vadai, apsvaigę nuo didelės valdžios, susigundė proga išplėsti savo galią, greitai užvaldyti Europą. Taigi lietuviai vien savo pajėgomis, išduoti visų sąjungininkų, stojo į kovą praktiškai su viso pasaulio kariuomene. Algirdas nemėgo peštynių, tausojo kiekvieną karį, nešokdavo kautis kiekviena proga, kai tik gali laimėti. Bet visi jo vadovauti mūšiai buvo žaibiški ir triuškinami. Sunkioji lietuvių kavalerija nušlavė Maskvos armiją per minutes, mogolų kariuomenė priešinosi ilgiau, bet irgi buvo įveikta staigiai, užtikrintai, galutinai. Ne vien Dniepro žiotis, bet ir visą šiaurinį Juodosios pajūrį lietuviai perėmė savo vienvaldystėn (vėliau Vytautas atsiėmė tik menką dalį, bet Lenkijos-Lietuvos istorikų skelbiamas Ukrainos užkariautoju). Iš kur tokia Lietuvos galybė? Iš „pilietinės visuomenės“, savininkiškos santvarkos, gamtagarbės tikybos. Algirdas buvo pakantus slavų (suslavėjusių lietuvių) krikščionybei, bet pats nesikrikštijo ir lietuvių padorumo sampratą laikė aukščiau. Kryžiuočių Algirdas išvis nelaikė baisiu priešu, ketino ordiną iš Parusios iškraustyti už Dono, į pietrytinį Europos pakraštį, kad ten kitatikiams įrodinėtų savo tiesą.