Kartais įsivaizduoju nuotraukas, paveikslus, kuriuose rakursas iš viršaus nukreiptas į mano veidą ir aš dangstau jį savo rankomis. Įsivaizduojamose nuotraukose aš žiūriu į dangų. O tuo metu einu gatve ir žiūriu į grindis. Dar dažnai važiuojant namo einu nuo Akademijos iki Vinco Kudirkos aikštės ir žiūriu į žmonių veidus ir batus, aš nuolat stebiu žmonių antakius ir batus. Ir kokios skirtingos plytelės vos keliose Senamiesčio gatvėse.
Ar aš taip pavargau, kad nesugebu kontroliuoti elementarių situacijų, pamirštu ir painioju laikus, datas, įvykius? Aš tiek daug klystu paprastose socialiose situacijose, kad bijau prasižioti. Tikinu save, kad nieko čia keisto, nes anksčiau aš apskritai nieko nedariau, todėl normalu, kad, jeigu kažką bandau daryti, tai ir klystu, taip būna gyvenime.
Bet aš jaučiu tokią didelę gėdą. Kad nesugebu apsiginti, prasižioti, susiimti. Taip, viskas yra nuovargis, viskas yra haliucinacijos, liūdesys, ilgesys ir spyriai į sienas, bet kaip su tuo susitvarko kiti? Kodėl aš taip sunkiai iriuosi per paprastas balutes. Aš pamečiau savo nuojautą, kada reikia šypsotis, kada reikia kur nors eiti, kada renginys bus geras, kada dėstytojams bus pakili nuotaika, aš pamečiau tą slaptą “aš nuspėju, ką mąsto menininkai” pojūtį, be kurio tarp meno žmonių neįmanoma išgyventi. O aš net nesu meno žmogus, aš esu atsitiktinumų rinkinys, kuris nenorėjo būti dar vienu filologu šeimoje ir po to smaukytis biure, kol pasikarsiu jo tulike.
Aš noriu dirbti gerai, aš noriu dirbti daugiau, aš noriu dirbti be galo daug ir nesiilsėti, bet tada aš grįžtu namo, įjungiu naminį kompiuterį ir nesugebu net paleisti Illiustratoriaus (čia tokia programa, kurioje pastaruoju metu darau 80 nuošimčių darbų). Ir galiausiai aš ir vėl lieku be nieko, neturiu jėgų ir pykstu ant savęs, nes einu miegoti. Aš jaučiu sąžinės graužatį, kai einu miegoti, nes atrodo, kad galėjau padaryti daugiau. Dažnai taip ir būna - jeigu pamiegu ilgiau, paskui sužinau, kad reikėjo padaryti dar kažką, todėl savo bevaisiu miegu tik iššvaisčiau kelias valandas, kurių man verkiant reikėjo darbams.
Aš noriu būti geresniu žmogumi. Aš noriu peraugti savo mokyklos baimes ir komforto zonas. Aš noriu išmokti mylėti ir susitaikyti su savimi, noriu išspausti iš savęs bent kažką, noriu susitvarkyti savo ribotą mąstyseną ir skaityti daugiau knygų, noriu žinoti ir visur spėti, noriu jausti šį gyvenimą stipriau. Ir, man atrodo, aš nesistengiu ir nepajudu iš mirties taško. Nesuprantu, kodėl taip yra, kur pradingo visas tas laikas, kodėl aš vis dar toks kvailas, kodėl įgūdžių tiek pat mažai, kodėl aš vis dar esu tas pats purvo kamuolys.
Esu sveikas protas savo draugams, nepasakyčiau, kad gyvenimas man slysta iš po kojų, bet aš vis tiek kažką darau negerai. Visus metus sau kartoju, kad pagaliau esu laimingas žmogus ir pagaliau esu ten, kur man reikia, kad patekau ten, kur noriu būti. Bet ar tikrai taip yra, aš nežinau. Aš jau tikrai nieko nežinau. Galbūt tai yra tiesiog naujos laimės kaina ir aš nemoku jausti visiško pasitenkinimo.
Aš nesuprantu tų žmonių, kurie aistringai, be galo myli meną arba apskritai kažką. Nemyliu aš ir tiek, aš nejaučiu aistros niekam. Taip, gal kažkas labiau įdomu, gal mažiau, bet jaučiu kažkokią makabrišką kaltę, kad aš einu per Luvrą ir ramiai apžiūriu eksponatus, o ne lakstau, apie visus kažką papasakoju, mosikuoju rankomis, keliu nuotraukas į tumblerį ir panašiai. Kodėl aš turiu jausti kaltę, kad esu drungnas? Prisimenu tikybos pamokas, kokioje 5 klasėje. Mes darėme kažkokį testą, ar esame geri krikščionys ir aš vis dar prisimenu testo moralą, kad geriau būti “šaltu” ar “karštu”, bet ne drungnu. Aš iki šiol nesuprantu to moralo, kokio bybio... Mano abejingumas ir ramybė mažiausiai turėtų kelti man kažkokias problemas. Kaip būti introvertu ir užsidirbti milijoną. Nežinau. Turbūt tai ir yra mano klaida, kad aš kad ir turiu motyvacijos veikti, aš nedegu tuo, ką darau ir nemyliu kiekvieno briedo, kurį sukuriu. Iš dalies tai vadinama kritiniu mąstymu, bet, ko gero, tai jau už kritinio mąstymo ribų, pasirodo, tarp kritinio mąstymo, abejingumo, meilės savo darbams yra ribos, puiku.
Aš maniau, kad šiais metasi tikrai paėjau į priekį, bet ką tik supratau, kad mažai kas apsikeitė ir man tikrai dar reikia dirbti su savimi, daug ir ilgai. Daug ir ilgai. Ir dar daugiau.
AI ir mano draugus paėmė į šauktinius, tik, pasirodo, aš jautriau į tai reaguoju nei jie. Man atrodo, kartais jie truputį debilai, bet nieko.
