Graudu matyti jaunus žmones pasiklydusius kasdienybėje ar prokrastinacijoje. Matyti, kad net jaunimas nebeturi tų spingsinčių gyvenimo žarijų savyje. Tų, kurios priverčia judėti ir nepamiršti jog esi gyvas tik trumpam. Atrodo juodi kasdienybės debesys užkloja vis jaunesnius ir jaunesnius. Mąžta tų, kurie turi kėslų padaryti kažką didelio. Dėl savęs. Dėl savo svajonių. Nuo pat mokyklos pabaigimo klimpstama į kapitalizmo liūną. Įstojama į “kažkokį” universitetą, kad tik neišsiskirti iš minios ir neprarasti galimybių, kurių mums iš tiesų net nereikia. Ieškoma bet kokio darbo, kad tik išlikti nepriklausomais. Bet tai tik pablogina situaciją. 

Ir štai jau mums virš trisdešimt. Turime vyrą/žmoną, lauke bėgioja vaikai, jie pasakoja mums kuo užaugę norėtų būti. O mes tik linkčiojame galva mintyse sakydami “palauk, pamatysi, kaip viskas pasikeis”. Žavimės vaikų sugebėjimu svajoti ir eiti svajonių link. Galbūt ne taip kryptingai, kaip galėtų suaugęs. Bet jie bent nepasiduoda tai rutinai, kuriai mes jau pardavėme savo sielas.

Kada paskutinį kartą matei žmogų spirgantį nuo gyvenimo džiaugsmo ?

Ar daug Tavo aplinkoje tokių yra ?

Kodėl, turėdami tiek daug geros informacijos aplink save, mes tapome tokias neturiningais, apatiškais pasauliui ?

Kam mes savo svajones nuo jaunystės uždarome į kanarėlių narvus ?

Kaip Tau dabar reikėtų pasikeisti, kad vaikiškasis Tu pritartų jog tokiu ir norėjo tapti ?

Kompromisas nėra sprendimas, kai kalbama apie laimę.

Nežinios baimė neturi būti pretekstas kažko atsisakyti.

Komforto zona yra blogas dalykas. Viskas ko trokšti - slypi už jos.

2016-03-17

Manau, kad mano širdis (perkeltine prasme žinoma) yra vaiduoklių miestas. Sakydamas “vaiduoklių” turiu omenyje neprarastus atsiminimus apie buvusias bei esamas meiles ir buvusius, būsimus bei esamus siekius. 

Pagalvokite apie visus tuos svajonių darbus, kuriuos nuo pat vaikystės norėjote dirbti. Apie svajas keliauti, suktis vienoje ar kitoje sferoje, turėti namą, automobilį, gražią šeimą ar svajonių partnerį. Tada pagalvokite, kaip tai prasilenkė su realybe. Ką dirbate, kokius partnerius sutikote, kaip keitėsi jūsų norai priklausomai nuo situacijos. Kas jus pakeitė? Apie tai, kas neįvyko, nors to labai norėjote. Taip pat apie tai, kas įvyko, bet pasibaigė. Sudėkite visa tai. Pagalvokite kas yra dabar ir koks/-ia būtumėte jei visa tai apie ką nuo pat vaikystės svajojote būtų iš tiesų įvykę... 

Iš tiesų viskas apie ką svajojau mano gyvenime niekaip negalėtų išsipildyti. Nežinau ar dažnas svajoja/mąsto apie tiek daug skirtingų gyvenimo scenarijų. Yra ir buvo per daug kardinaliai skirtingų vaizdinių, kaip norėčiau save matyti. Tai ne todėl, kad esu savyje besiblaškanti asmenybė. Tai todėl, kad gyvenimas yra įvairus ir aš noriu iš jo pasiimti viską, ką tik galiu. Noriu gyventi visais frontais ir nestabdyti savęs. Gyvenimas tik vienas. Niekas negali įrodyti kitaip. Tik tikėti kitaip. 

Vertinu gyvenimą. Gerus ir blogus dalykus, kurie mums nutinka. Tai neįkainojama ir nepakartojama. Jeigu galėčiau pakartoti savo gyvenimą iš naujo su žiniomis, kurias turiu dabar - siekčiau patirti dar įvairesnių situacijų, pažinti dar skirtingesnių žmonių ir patekti į dar suktesnes situacijas. Vertinu skirtumus ir žmones, kurie pamąsto apie tai kas vyksta iš tiesų. Svajonės pasiekia tuos ekstremumus. Meilė tam taip pat ypatingai padeda. Meilė keičia.

Taip ir prieinu prie tikrosios savo minties. Dabartinis mano svajonių gyvenimo piešinys yra pakankamai aiškus. Nors prieš keletą metų jis ir buvo visiškai kitoks. Atrodo vis kito ir formavosi iš mažų dalelių per visą mano patirtį. Kito nes tuomet nežinojau to, ką žinau dabar. Dar kis, nes dabar nežinau to, ką sužinosiu tik vėliau. Dar sutiksiu žmonių, kurie padarys man įtakos. Taip pat iš mano horizonto kai kurie žmonės, kurie dabar daro įtaką, pasitrauks. Tai natūralu. Bet kartu visame tame pakete egzistuoja ir visi prisiminimai apie buvusias partneres, meilę. Meilės negalima “nebejausti”. Bent jau aš taip tai suprantu. Galima nebebūti su kažkokiu žmogumi, bet ar galima absoliučiai nieko jam nebejausti jeigu iš tiesų kažką jautei? 

Egzistuoja prisiminimai apie esamas bei buvusias svajas ir siekius. Neįvykdytus ir įvykdytus projektus. Apie tai, kas, nepaisant norų, iš tiesų vyko mano gyvenime. Kaip viskas netikėtai pasisuko. 

Todėl mano prisiminimų kupina širdis tapo vaiduoklių miestu. Geraja prasme. Nesijaučiu per ne lyg nostalgiškai. Yra kaip yra. Ir aš džiaugiuosi tuo.

Ar taip yra ir Tau ?

by flowdam

Mūsų klaidos yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Galima sakyti jog iš esmės žmogus yra tik buvusių, esamų, būsimų ir kartotinių klaidų kratinys. Mūsų gyvenimo klaidos mus atspindi, formuoja ir moko. Daro mus mumis. Kaip pavyzdžiui pirmas prisilietimas prie karšto paviršiaus. Nudegame ir nuo to laiko atsargiai elgiamės su pavojingai karštais dalykais. Arba pirmas kartas, kai išeiname į lauką per šaltai apsirengę ir susergame. Arba pirmas kartas, kai per daug alkoholio suvartojame ir visą kitą dieną skauda galvą. Arba pirmas kartas, kai nesėkmingai įsimylime. Arba taip ir neišmokstame skirti kairės nuo dešinės. Arba vis darome rašybos klaidas tuose pačiuose žodžiuose. Viskas ką mes išmokome gyvenime yra paprasčiausias klaidų ir pasitaisymų kelias. Tai mūsų identitetas.

Ko svarbu nepamiršti ? Būti atvirais sau. Leisti sau klysti. Leisti daryti didžiules gyvenimo klaidas ir nebijoti to taisyti. Labai sunku prisipažinti sau, jog klydai. Tam reikia ne tik daug drąsos, bet ir išminties bei atsakingumo prieš save patį. Juk būdami vaikai pastoviai neigdavome jog iškrėtėme kokią išdaigą. Net ir tada, kai tai būdavo akivaizdu. Mes neigdavome galvodami jog ir turėtume neigti, nes kitu atveju reikės atsakyti už savo klaidas. 

Būdami vaikais darydavome vaikiškas klaidas. Dabar klaidos surimtėjo. Dabar niekas mūsų negaili ir neapsaugo, nenuleidžia juokais. Reikia mokėti klysti. Reikia mokėti pripažinti. Reikia mokėti taisytis. 

Nebijokime pripažinti jog dirbame nemėgstamus darbus : keiskime juos. Nors ir šimtą kartų, kol galiausiai darysime tai - ką iš tiesų norime.

Nebijokime pripažinti jog per mažai džiaugiamės gyvenimu : atraskime savo svajonėms daugiau laiko. Atraskime laiko išgerti arbatos ir pamąstyti apie nieką. Pamirškime stresą. Jis nėra mums būtinas. Nors ir lydi mus kiekvieną dieną.

Nebijokime pripažinti jog draugaujame/vedėme/susižadėjome su sau netinkamu žmogumi : įsiklausykime į save ir leiskime sau bei jam tapti iš tiesų laimingais. Nesikankinkime prisirišę prie to, kas praėjo, stengdamiesi sukurti tai, ko iš tiesų nebėra.

Nebijokime pripažinti jog iš tiesų mes tiesiog norime būti laimingi. Ir ta laimė dažniausiai nėra didelė pinigų suma, gaunama už “prestižinį” darbą, kurio mes nemėgstame. Ir ne brangus, bet pastoviai gendantis automobilis. Kartais ta laimė yra paslėpta dainose prie laužo su gitara. Arba mylimo žmogaus šypsenoje. Arba vaikų klegesyje. O kartais tiesiog saulės spinduliuose ir maudynėse vasarą.

Nebijokime keisti savo gyvenimų į gerą. Juk gyvename čia ne tam, kad kentėtume. 

Mylėkime save ir kitus.

by flowdam

Kokia prasmė gyventi tik dėl savęs ?

Kokia prasmė žūti vardan to, ką galėjai pasiekti gyvendamas ir kasdien kovodamas ?

Kokia prasmė stebėti kas vyksta blogo ir nieko dėl to nedaryti ?

Kokia prasmė norėti ir to nesiekti ?

Kokia prasmė šauktis pagalbos, kai pats nesi niekam pagelbėjęs ?

Kokia prasmė eiti gatve ir nepadėti nepažįstamajam, bet nulydėti jį cinišku žvilgsniu ?

Kokia prasmė gauti nesijaučiant dėkingu ?

Kokia prasmė klausytis jei nenori išgirsti ir suprasti ?

Kokia prasmė kautis dėl laisvės po to ją parduodant kitiems ?

Kokia prasmė pyktis ?

Kokia prasmė svaiginti save alkoholiu, tabaku ir narkotikais ?

Kokia prasmė žudyti tuos, kurie nori gyventi taip pat stipriai, kaip ir mes ?

Kokia prasmė stovėti vietoje, kai gali judėti į priekį ir tobulėti ?

Kokia prasmė saugoti savo gražų vidinį pasaulį nieko iš jo nesukuriant ?

Kokia prasmė svajoti netikint tų svajonių išsipildymu ?

Kokia prasmė valgyti maistą, kuris pamažu tave žudo ?

Kokia prasmė valgyti maistą, dėl kurio tu žudai kitus ?

Kokia prasmė gyventi nesižvalgant aplinkui ?

Kokia prasmė keliauti nenorint suprasti kuo gyvena tenykščiai žmonės ?

Kokia prasmė nekeisti savo nuomonės keičiantis situacijai ?

Kokia prasmė sakyti jog myli, kai negali atstovėti už savo žodžius ?

Kokia prasmė mylėti ir neatsiduoti visu savimi ?

Kokia prasmė mylėtis nenorint susilaukti vaikų su tuo nuostabiu žmogumi, su kuriuo esi ?

Kokia prasmė susilaukti vaikų nenorint būti tėvu ir mokytoju ?

Kokia prasmė būti garbingu tik kartais ?

Kokia prasmė kalbėti kuo netiki ?

Gyvenkime taikoje su savimi ir savo dvasia.

by flowdam

Džiaugiuosi tokiais projektais, kaip “Neregėta Lietuva”, kurie moko į šią nuostabią šalį pažvelgti kitu kampu. Tuo tarpu pats nuo paauglystės pamėgęs tyrinėti, karstytis stogais ir sienomis supratau jog noriu pažinti Vilniaus, bei kitų miestų grožybes savomis rankomis, kojomis ir akimis. 

Tad čia pateiksiu keletą senų nuotraukų iš senų ekspedicijų. Tikėkimės greitai sukaupsiu naują ir kur kas geresnę kolekciją.

Ką tik įveikta siena vidiniame kieme Totorių g.(gaila, kad tuomet viršuje neturėjau fotoaparato)

Vaizdas nuo kongresų rūmų stogo naktį.

Lukiškių aikštė nuo bažnyčios bokšto vieną nerudeniškai saulėtą sekmadienio rytą.

O štai vaizdelis pasukus akutes į kairę.

Ir į dešinę...

Vaizdas nuo spaudos rūmų “antenų denio” vakarinio piko metu.

Žvelgiam ten pat iš Didlaukio g.

iš Litexpo pusės Rudenį...

Ir žiemą.

Šilo tiltas žiemą...

Ir pavasarį.

Vokiečių gatvė pasitinka savo spalvomis ankstyvą vasaros rytą...

Ir nenustoja mūsų stebinti atšalus orams.

Tyrinėtojai žvakių šviesoje. Vienos apleistos kalėjimo bažnyčios bokšte...

Kai už apvalaus lango tviska Vilnius.

Ech tos vis nebaigiamos statybos betono džiunglėse.