Dar vienas (ech...) Lietuvos 100-ajam gimtadieniui skirtas projektas - portalo delfi elito ir visuomenės apklausa, kurioje iš VU istorikų atrinktų asmenybių, sudarytas svarbiausių šimtmečio istorinių veikėjų sąrašas. 

Šventinėje ekstazėje nesunku pražiūrėti kelis įdomius šio sąrašo aspektus, kaip, beje, ir patį sąrašą: kreivarankiai IT specialistai padarė jį scrollinamą tik su pelės ratuku, o kai dirbti su laptopu ir be pelės, belieka tik atsirankioti tuos, katrie į sąrašą pateko, atsidarius puslapio source code...

Tvarkingai galėjau paskaityti tik idėjos aprašymą. Nustebino, jog tyrimo vykdytojų teigimu, kai kas (nemažai kas?) pateiktame veikėjų sąraše pasigedo Salomėjos Nėries ar Antano Sniečkaus:

„Spinter tyrimų“ vadovas Ignas Zokas pastebėjo, kad respondentai sąraše labiausiai pasigedo Salomėjos Nėries. Taip pat buvo pasipiktinimų dėl tendencingumo – pavyzdžiui, sąraše nebuvo ilgalaiko Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus, kuris, kad ir kaip politiškai nepatiktų, realiai turėjo didelės įtakos šalies istorijai."

 Į tą asmenis atrinkę istorikai atsakė:

"Sudarydama sąrašą, Vilniaus universiteto istorikų grupė rėmėsi keliais atraminiais principais. Pirmiausia į sąrašą įtraukti tik tie asmenys, kurių veikla stiprino valstybingumą (kultūrą, mokslą), o ne jį griovė. Kontroversiškų asmenybių taip pat stengtasi vengti, nes jos tik dar labiau priešintų visuomenę."

Žinoma, politiniai (ir ideologiniai, nelaikant ideologijos kažkokiu tai vienareikšmiu blogiu) tokio veiksmo motyvai visiškai aiškūs: negražiai šimtmečio sąraše žiūrėtųsi tie kontroversiški veikėjai, kaip kad Salomėja Nėris. Tačiau mano begalinis smalsumas lieka nepasotinamas: juk daug įdomiau, kur sąraše atsidurtų būtent tie patys Nėris ar Sniečkus, o ne Smetona ar Grybauskaitė! Ką tai leistų pasakyti apie mūsų žmones?..

Kas verčia rimtai kilstelėti antakį skaitant į potencialų sąrašą atrinktas pavardes - absoliutus vyrijos dominavimas; Donatas Paulauskas suskaičiavo, jog tarp 120 asmenybių tilpo vos 13 moterų, ir tik 3 iš jų - vis dar gyvena. Galiu tik dar kartą pakartoti - dėl tokių nuolatinių praktikų nesinori švęsti to šimtmečio, kuriame geriausiu atveju gali jaustis kaip ne visai mandagi viešnia. Tarp visokiausių politinių, visuomenės veikėjų ir dvasininkų eilinį kartą buvo praleista proga prisiminti ir Lietuvai svarbias moteris; ar jos menkesnės, dėl to užmirštamos? Tikrai ne. Ar jas reikėtų “prievarta įtraukti”? Turbūt irgi ne, bet jei situacija nesikeis...  Nejaugi sąraše negalėjo atsidurti tokios ryškios ir visame pasaulyje matomos kultūros veikėjos kaip Dalia Ibelhauptaitė, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Mirga Gražinytė-Tyla? Tikrai galėjo. Tik dėl kažkokių priežasčių vietos joms (ir kitoms) neatsirado.

Jei moterų sąraše nedaug, tai kitaip nei komentuoja VU atstovai, kontroversiškos asmenybės jame vietos vis dėlto rado. Turiu omenyje Augustiną Voldemarą. Buvimas Ministru Pirmininku savaime dar nieko nereiškia (merkiu akį Andriui Kubiliui ir Audriui Butkevičiui, ochocho!), ypač jei svarbų postą užimantis asmuo užsiima abejotinais reikalais ir ryšiais su diktatūrinių valstybių lyderiais, steigia slaptas karines organizacijas ir t.t. ir pan. Kaip pastebėjo kolega, visai simboliška, jog sąraše A. Voldemaras atsidūrė greta Felicijos Bortkevičienės - vienos iš pirmųjų kandidačių į Lietuvos prezidentes (1926 m.!), Valstiečių Liaudininkų sąjungos lyderių, parlamentinės demokratijos šalininkės (jei taip galima įvardinti visame tautininkiškame kontekste) ir t.t. ir pan. 

Į akis krenta dar vienas dalykas: štai Steponas Darius ir Stasys Girėnas šiuose rinkimuose dalyvauja savarankiškai, nepriklausomi vienas nuo kito, nors labiausiai žinomi gi tuo, ką kartu ir atliko. Tuo tarpu Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė buvo “suklijuotos” į vieną personažą, taip kiek pakraipant lyčių proporcijas sąrašo pozicijose. 

Dar vienas pastebėjimas: sąraše yra Loreta Asanavičiūtė (vienintelė iš žuvusių Sausio 13 d.), bet nemačiau (lyg ir; visgi skaityti koduką nei smagu, nei patogu) nė vieno, pvz., Nepriklausomybės kovose žuvusio kario pavardės. Tačiau yra, žinoma, ir Romas Kalanta. Todėl vėlgi gali kilti įvairių minčių apie valstybės (?) prioritetus: ypatingo dėmesio ir įvertinimo susilaukia civiliai piliečiai, kurie padeda galvą už tėvynę. Dar daugiau dėmesio - jei galvą padeda civilė moteris. Man, žmogui nuoširdžiai nekenčiančiam karinių konfliktų ir to, kaip militarizmas sugriauna žmonių gyvenimus, tokia interpretacija skamba labai liūdnai. Tikiuosi, kad čia tik man taip susirodė ir tikrai nieko panašaus nėra.

Įdomu, žinoma, ir tai, kad elitas svarbiausiuoju mato Joną Basanavičių, o visuomenei svarbiausias asmuo - Antanas Smetona***. Vėlgi, tai mane truputį liūdina - nors ir tinka pirmojo (ir paskutinio) Lietuvos prezidento priskyrimas asmenims, stiprinusiems valstybingumą, tačiau nedemokratinis režimas, visuomeninių ir opozicinių politinių organizacijų varžymas, Seimo paleidimas, mirties bausmės, koncentracijos stovyklos ir kiti reikalai tai kaip niekada manęs nežavėjo, taip ir nežavi. O būtent A. Smetona bei tautininkai šiuos reikalus ir įkūnija. Kaip kad “prie Smetonos” 1930-aisiais Lietuva “įkrito” į Vytauto kultą, taip šiandien, panašu, jog turime “Smetoniškąjį”.

Galiausiai, viso šio rašinio (ir šiandienos) moralas toks: jei švęsti, tai švęsti. Švęsti laisvę - ne tik valstybės, ir asmens. Švęsti laisvę ir nuolatos įtariai žiūrėti į visus, kurie į ją kėsinasi, ar galėtų į ją kėsintis atitinkamai susiklosčius aplinkybėms. Ir ne, aš čia ne apie užsienio valstybes ar jų politikos šalininkus, o apie tuos, po kurių šnekomis apie meilę Lietuvai slepiasi neapykanta jos pilietėms ir visiems asmenims, gyvenantiems ne pagal jų susigalvotą standartą.

***Puikus Ainės Ramonaitės komentaras: