Bet neklausei manęs

stebėtinai modai ar ne, tačiau jūsų čia jau 900! 

Viskas prasidėjo labai seniai, labai. Dar laikais, kuomet nei vienas nesuvokė kokia yra gyvenimo prasmė, kokią reikšmę turi jų juntami jausmai vienas kitam ir juos gaubiančiam pasauliui. Viskas prasidėjo to daugiaaukščio antrąjame kambaryje, palei atidarytą langą ir paprastą pledą, kuomet už sienos skambėjo tam laikui skirta muzika. Jie nekaltai šypsojosi, bandė vaizduoti akimirką kaip lyriko viršūnę, kuri atneš jų jausmams vaisingą kraitį. Muzika skamba vis garsiau, retkarčiais nutyla, tačiau jos širdyje ledas trinasi į save, kaip yra skleidžiami nerviniai impulsai smegenims. Lyrika numiršta, kraičio pagrindas krenta ir supūva lygioje žemėje ir jį apipila jos ištirpusio ledo skystoji forma. Tik kažkas, greičiausia pasąmonė, išbarstė įvairiausias sėklas, turėdama vilties ateityje suvalgyti bent vieną užaugusį vaisių. Prisiminimai, sentimentai, nostalgija, pavydas, noras, ateitis, nežinomybė, viltis, baimė, meilė. Viskas išbarstyta, sėklos be pavadinimų, tačiau visos identiškos. Laistyk ir iki paskutinės akimirkos vilkis, jog užaugs tavo išsvajoti vaisiai ir kraitis bus dosningas. 

“jeigu būčiau” žymėjimo žaidimas

aš gyva

pabaiga,

būn kartai

pabaiga,

šiandien nutiko įdomus dalykas, apie kurį norėčiau parašyti.  gal kas žino, o galbūt ir ne - mano ausyse yr 25 mm skylės, nešioju fluorito kamščius. Dar kolekcijoje turiu porą nuostabių metalinių kamščių. Ir taip jau bent dešimt metų, jei ne daugiau. retkarčiais mano ausys pagauna stovyklų dalyvių dėmesį, kas atrodo normalu, o ir per savaitgalį spėji papasakoti šį bei tą apie mano visą plėtimosi kelią ir šiaip patarti ką daryt, o ko vengti. Vargu ar kas išdrįsta iš tiesų imtis to. Kažkaip tapo nebe populiaru. šiandien nuėjau į Batų Kalną, nes turėjau kažkaip praleisti tas 10 minučių, kol mano kebabai buvo gaminami. Kol vaikščiojau ir žiūrėjau nupigintus sportbačius fone girdėjau labai erzinantį mažos mergaitės balsą ir besikartojančius “mama, mama”. Ir štai mama su mergaite buvo šalia, mažoji užmatė mano ausis ir prasidėjo šnabždesys. Jeigu ne tas kebabas, kuris buvo vėlyvas pusrytis mano skrandžiui ir energijos šaltinis, tai būčiau galbūt ir nusišypsojus mergaitei, ką man vertės padaryti ateityje.