.

Aš nuo mirties pasislėpiau eilėrašty, Ir ji šįkart, Praeidama pro šalį, Manęs nepastebėjo. Bet kur man dingt, kai grįždama Rankom šaltom palies eilėraštį, Ir posmuos suskambėję žodžiai Kaip rudenį lapeliai nubyrės . . .

Nebuvo pavasario: po žiemos atėjo žiema. Kaip pasakoje, kaip sapne. Keista: ledai kai užklojo dangų, veidą ir ežerą - nepastebėjau: nebuvo vasaros nei rudens: po žiemos atėjo žiema.

Susitiksim susieisim gulbino širdy, neprasilenksim

     Vieškeliai uždulko,      Artojėliai mūs.      Kuris gavo kulką      Nebegrįš namuos.

Su kariuomene stipria gan Jie į Lietuvą žygiavo Per laukus ir daugel upių, Sunkenybių daug patyrė, Kol pasiekė jie tą šalį. Čia jie degino ir plėšė, Į būrių būrius suskydę; Džiaugdamiesi jie teriojo Užkampius visus to krašto. Ėmė grįžti jie nuo Saulės Per balas ir per šilynus. Vai koks kenksmas juos ištiko, Nieks žygiuodamas nemanė. Prie upelio tenai tūlo Savo priešus pastebėjo, Bet mažai į kovą ėjo Tie, kurie Rygoj didžiavos…

NUMIRĖ karaliaus šuo - šunelis geras, Geriausias iš šunų... Ir sušaukė karalius visą dvarą Ant šunio šermenų. Markizai, freilinos, baronai, grafai, Ir daug kareivių, daug tarnų Karaliui meilinos pas šunio kapą, Geriausio iš šunų... Karaliui ašara nukrito ant to kapo, Geriausio iš šunų - Nukrito freilinų, markizų, grafų, Baronų ir tarnų... O juokdarys tik juokino karalių: - Turi, karaliau, daug šunų, Bet kur tu rasi kitą tokį pat šunelį, Geriausią iš šunų? Užsirūstino karalius ir jo visas dvaras - Iš tiek dvariškių, tiek tarnų!.. Pakorė juokdarį, kad šmeižė šunį gerą, Geriausią iš šunų...