l'enfant des rues

Rytais žadintuvas per garsiai rėkia, kaimynai jau siurbia, o kambariokas išeidamas trinkteli durimis taip, kad kitame kambaryje esantis žmogus užsikosėja nuo pakilusių dulkių. Pro kambario langą niekada nešviečia saulė, tokia ta pirmo aukšto gyventojo lemtis, na, ir nelabai dažnai ji tešviečia. Laikrodis rodo devynias. Tingiu. Ar kada nors bus toks rytas, kad pabusčiau kaip kokiame filme. Kai saulė šviečia į veidą, pramerki akis, pasirąžęs atsisėdi ant lovos krašto, kvėpuoji. Hipsteriškas gyvenimo būdas užkrečiamas. Žiūri visas tas minimalistines nuotraukas instagrame, svajoji apie tokią lėkštę, langą ar butą, bet nesuvoki, kad tie žmonės kartais nelaimingi. Kodėl viskas negali būti taip paprasta? Atsikeltum nuo pirmo žadintuvo, į kambarį patektų saulės spinduliai, kaimynai rytais nesiurbtų, kambariokai nevanotų sienų durimis. O svarbiausia - netingėtum. 

Sako tinginiai kūrybingi žmonės. Pritarčiau, visada sugalvoju būdą kuo mažiau padaryti siekiant rezultato. Bet ar gerai čia tokią kūrybinę gyslelę turėti. Vangogas pritapė tiek piešinių per savo gyvenimą. Bet, žinokit, irgi klausimas. Gal tiek pritapė, nes tingėjo daryti bet ką kitą? O gal jam tiesiog buvo nuobodu nieko neveikti? O gal jam vidiniai balsai sakydavo piešk, o tai jį atskirdavo nuo jų. 

Visi mes šiais laikais šizofrenikai, neurotikai, negalintys pakelti streso, nerimo, sunkių emocinių situacijų. Potrauminės patirtys paveikia mąstymą, socialinį vaidmenį. Taip kartais noriu, kad visose tose situacijose suskambėtų žadintuvas ir mes visi atsibustume nuo saulės spindulių. Kaip juodi debesys aptraukia mus ligos, senatviniai marazmai, skambios ir netikros antraštės užkemša visą horizontą, o ausyse tik zuja niekada nesibaigiantis pypsėjimas. Neuždarei šaldytuvo - pyyp, neuždarei durų - pyyyyp, nepažiūrėjai eidamas per gatvę - pyyyyyyp! BUM!