aš pasiilgstu interneto, koks jis buvo anksčiau. pasiilgstu kreivų baisių puslapių, sukaltų savamokslių HTML entuziastų, negalvojant apie clean timeless design ir kitas skambias frazes iš dabartinių dizaino bfiefų. pasiilgstu nišinių forumų, Flash žaidimų, seno Google algoritmo, kai pirmas paieškos puslapis nebūdavo perkimštas reklamomis ir dirbtinio intelekto sugeneruotais blogai išverstais straipsniais.

ilgiuosi, kai nebuvo dirbtinio intelekto. kai galėdavai paskambinti Telia klientų aptarnavimo skyriui ir klausytis, kaip mergina kantriai aiškina, kurios spalvos laidas mano modeme yra blogai pajungtas, o ne spaudinėti klausimus virtualiai asistentei Pūtei Pūtytei. kai manęs niekas neklausdavo, ar vis dar noriu tapyti, jei programėlė mano mėnesių darbą gali atlikti per kelias sekundes. aišku, kad noriu, kas čia per klausimas blet.

yra tokia konspiracijos teorija Dead Internet Theory. ji teigia, kad didžioji dalis dabartinių socialinių tinklų vartotojų yra botai, o turinys yra sugeneruotas DI įrankių su tikslu vis labiau mažinti žmogišką kontaktą. nemanau, kad už visų dirbtinių vartotojų slepiasi Didysis Brolis, bet mes neišvengiamai artėjame prie dienos, kai atpažinti, kas tikra, taps neįmanoma. kai tikri kūrėjai bus nuolat kaltinami DI naudojimu, o sugeneruotas turinys bus laikomas tiesa ir tuo aklai tikės ne tik pensininkai, besinaudojantys Facebooku.

norėčiau būti pesimistinis senis, grūmojantis kumščiu į dangų, bet aš dirbu su šiais įrankiais, pašneku su protingesniais už mane ir negirdžiu jokių teigiamų scenarijų. man baisu pagalvoti, į kokį naują lygmenį pakils propaganda ant pasaulinio karo slenksčio. man baisu, kokia ateitis mūsų laukia.

tai, kad tumblr vis dar egzistuoja, yra stebuklas. šis puslapis niekada nebuvo pelningas ir tai liko kone vienintele platforma, kuri nepavaldi mūsų asmeniniais duomenimis mintančiais algoritmais. ilgainiui, užsilenks ir jis.

iš vienos pusės, atradau nemažai naujų talentų ir drąsos dėl savo įgūdžių, investavau daug laiko į kūrybą. priėmiau daug sudėtingų sprendimų. iš kitos pusės, dažnai būdavau situacijose, kuriose per visus tuos sprendimus ėjau be jokio palaikymo ir tai užknisa.

dažnai atrodo, kad gyvenimas yra iš esmės apie dalijimąsi su kitais ir kai to nėra, darbo vaisiai atrodo ne tokie svarbūs. iš tiesų, ne tai, kad darbo rezultatai nesvarbūs, labiau, kad nuolatinio bėgimo, nesibaigiančio projektų darymo ir tobulinimo patternas akivaizdesnis. kai nėra kaip gauti patapšnojimą per petį, skubotumo jausmo nebelieka. labai svarbu laviruoti tą jausmą, kad jis netaptų apatija pasauliui. bet tokiomis akimirkomis taip akivaizdu, kad visi projekčiukai yra apie procesą, o ne rezultatą ir pagyras. ir dėl to procesas dabar suteikia daug daugiau pasitenkinimo.

aišku, aš vis tiek ilgiuosi ryšio. ryšio, kurį labai retai turiu. vis dar sunkiai suprantu save, dar sunkiau mane supranta ir priima kiti. bet aš taip pavargau atlikti „labiau mėgiamo veikėjo nei mano asmenybė“ vaidmenį, kad verčiau būsiu vienas namuose nei vienišas apsuptas rato žmonių.

No but to be fair the shades of the colours they used resemble the lithuanian flag far more than the bolivian one

For reference, this is the lithuanian flag:

And this is the bolivian one:

Ok so I get where you guys are coming from but this is the pan african flag:

And these are the pan african colours: